Laura Sintija Černiauskaitė. Kvėpavimas į marmurą

„Benedikto slenksčių“ paskatinta, perskaičiau dar vieną Černiauskaitės romaną. Aprašyme parašyta, kad knyga apie skaudžią vienatvės dramą, apie šeimą, apie vyrą ir moterį, apie ilgesį to, ko žmogus žmogui negali suteikti, o tik prižadina ir paaitrina, apie neišnaudotą artumą, apie širdies švelnumą ir naštą – apie gyvenimą, apie kažką iš žemės ir šviesos…

Būtent, ne taip, kaip „Benedikto slenksčiai“, ši knyga tėra apie kažką.

Pradėjau skaityti labai susidomėjusi, labai mėgstu tokias kitokias knygas. Tiesiog nenustygau, kaip norėjau skaityti toliau, perskaityti istoriją, sužinoti, kuo viskas baigsis. Geriau jau net nebūčiau pradėjusi…

Knyga tikrai keista. Naudojantis netradicine romano forma, neišnaudojamomis lietuvių kalbos galimybėmis pasakojama tikrai kvaila istorija (šeima turi vaiką, tik jis truputį kitoks… tai gal reikia dar vieno, normalaus.. įsivaikinti gal…. uppppps, jis nepritapo, atiduodam atgal į vaikų namus….. na jis žmogus tikriausiai irgi, kam tai įdomu.. oj, jis sugrįžo ir nužudė neįgalų vaiką…. ašaros, gedulas… niekam nesakysim, kas nužudė,  va pagedėjom ir nustojom, jis gi neįgalus buvo, o dabar galim varyti į kalnus).   Tikrai turės ką veikti mokinukai, nagrinėdami tokią istoriją ir vargšai abiturientai per brandos egzaminus… Kaip, kas kodėl, už ką, nesuprato, neteko ir?  Iš anksto juos užjaučiu.

O ir  istorija papasakota tokia gražia kalba, kad vien apie ją galima parašyti magistrinį darbą.

Švintant aptiko save laukuose. Nuogą, su naktinių marškinių gniutulu prie krūtinės. Švito jaukiai, neskaudžiai, tartum rūpestinga ranka atsargiai plėšė prie žaizdos prikepusį tvarstį. Kai šviesa sugrąžino Izabelę į kūną, ji staiga pašiurpo nuo šalčio ir nuovargio strėnose. Drebėdama apsivilko naktinius ir parginė save namo.

Ir taip parašyta visa knyga. Tačiau netipiniai palyginimai ir gražūs posakiai žavi tik iki knygos vidurio. O paskui… Tiesiog pradeda erzinti…

Na o istorija.. Jei perskaičius „Benedikto slenskčius“ buvo graudu, liūdna, maišėsi visokie jausmai, dabar tiesiog tuščia. Ir liūdna. Kad lietuvių literatūra tokia keista.

——————–
Įvertinimas: ** (vien dėl kalbos grožio)
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).

Reklama