Citatos [10]

Laura Sintija Černiauskaitė. Kvėpavimas į marmurą.

Atsitokėjo prie lapės olos. Tos pačios, kur prieš ketverius metus užgniaužęs kvapą stebėjo lapę ir lapiukus, o grįžęs pas tik verkė ir nemokėjo paaiškinti, kas atsitiko. Šešėliai ilgėjo, vėsa virš skardžio kvėpavo į nugarą, aštrūs kregždžių sparneliai skaudžiai perkirpo paširdžius – nejau bus lietaus – jo kraujas staiga toks sunkus ir lėtas… (psl. 13).

Jis nemiegojo, tik lindėjo tamsos kamuoly, ir toji tamsa buvo tamsesnė už tvartelio prieblandą. Ji pamažėle plūdo iš jo, kaip užnuodytas kraujas, ir buvo baisi ir saldi. (psl. 16).

Kažkur sumiksėjo akys, krustelėjo pirštelis, iš marškinių raukšlės iškrito trupinys, ir popietė vėl suošė lyg vėjui papūtus. (psl. 23).

Vaikas – nė krust. Tik gręžia Izabelę siaurais vyzdžių smeigtukais. (psl. 24).

Ir niekas negalėjo žinoti, kada prasidės sprogimas, koks jis bus ir ką subrandins. (psl. 37).

Jis išgirdo ir suprato kiekvieną jos žodį.
Sėdėjo automobilyje tykus, susikaupęs, įsmeigęs žvilgsnį į administracijos duris, pro kurias turėjo pasirodyti Liudas. Į kumštį sugniaužtas jo delniukas vos prasivėrė – šalta ir tuščia našlaičio taurė, kuri spindėjo žiemos saulėje, vaikiškai laukdama, kad kas nors ją iki kraštų užpildys. (psl. 38).

Šitaip vasario pabaigoje per šnypščiantį šlapią sniegą jie atsivežė į Puškus vaiką pasiutusio lapiuko snukučiu. (psl. 38).

– Man nusispjaut, ką tu galvoji. Aš matau, ką jauti. (psl. 43).

Kregždės čypė, nes buvo gyvos ir norėjo gyventi. Nuo tada ji žino, kad gyvybė turi triukšmauti – tai jos teisė, jos kasdienė kova. Tylintis daiktai yra šalti ir užtemę, ir kabaliuoja kaip tuščias maišas. Ant sijos. Toji tyla – baisesnė už triukšmą. Ji suardo protą. (psl. 48).

Ji pašoka prispaudusi prie krūtinės rankas, lyg bijodama paleisti šonkaulių narve šėlstantį žvėrį, ir skubiai neša jį iki durų. (psl. 82).

Kitą rytą dar išgėrė ir plaktuku sutrupino venecijietišką kaukę. Ji neturėjo teisės kabėti ant jo sienos ir šypsotis, lyg būtų mačiusi daugiau už jį. Niekas apskritai neturėjo teisės žiūrėti į Liudą ir teirautis, kaip jis laikosi.
Žmonės privalo atsiklausti vieni kitų, prieš pažvelgdami į akis. (psl. 128).

Ir dar – paslaptys paprastai būna baisios. (psl. 130).