Perskaičiau „skaudžią ir viltingą knygą apie jauno žmogaus brandą, jo siekius ir netektis“.
Šiuolaikinių lietuvių autorių kūrinių skaitau mažai. Beveik visai neskaitau. Nes perskaičius šiuolaikinio lietuvių autoriaus knygą, pasidaro labai liūdna. Širdį tarsi kažkas suspaudžia. Gaila niekam nereikalingo Benuko, kurį mama numeta auginti tėvui. Gaila mamos, pasiklydusios gyvenime, gaila tėvo, leidžiančio dienas miško slėnio sodybos vienumoje, gaila visų lietuvių, kurių gyvenimas toks siaubingai kraupus, kad bet koks amerikonas paskaitęs tokią knygą turėtų atgabenti boingą maisto labdaros. Pagaliau gaila autorės, įžvalgaus psichologizmo romaną sugadinusios vulgariai kokčiomis sekso scenomis. Gaila…
Nepaisant jokių atsiliepimų ir įvertinimų, labai gera knyga. Verčianti palaipioti ne tik per Beno, bet ir per savo slenksčius. Pabaigoje galima net paverkti. Man patiko.
Vakare Benas išsinešė į kiemą smuiką. Išmuštas prakaito atidarė dėklą. Smuikas susigūžė nuo vakaro šviesos. Gulėjo ant tamsaus pamušalo lyg pakirdęs iš ilgo kieto miego ir buvo toks gražus, kad Benui sutraukė paširdžius. Panūdo suspausti jį glėbyje ir išbučiuoti geltoną, žvilgantį lyg vaisiaus žievė korpusą. Nors iš pradžių smuikas gynėsi, truputį įsižeidęs dėl to, kad buvo taip ilgai paliktas, ir net įgėlė Benui į pirštus, jis vis dėlto leidos paimamas. Tai buvo kaip įsimylėjimas. Vėl pajusti ant peties jo svorį, sušildyti savo odos šiluma, suderinti, atsiprašyti, išgirsti jo vedimą. Smuikas viską atleido. Derinamų stygų tembre vaidenosi Virgilijaus žvilgsnis. Apgaubiantis – ne įsismelkiantis, ne kaltinantis, tik nuoširdžiai susidomėjęs.
Ne, smuiko jis niekada nepaliks.
Įvertinimas: ***
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).
kaskaityti.lt 