Vladimiras Obručevas. Sanikovo Žemė.

Niekada neskaitydavau „Zenito“ serijos knygų (išskyrus, žinoma A. Beliajavo „Žmogus amfibija“, perskaityta mažiausiai tris kartus).  Rusų moksline fantastika nesidomėjau. Tačiau kažkodėl greitai ėmiau ir perskaičiau. Istorija paprasta: apie ekspediciją į paslaptingą Sanikovo Žemę, apie susidūrimus su tos Žemės gyventojais onkilonais ir pirmykščiais žmonėmis vampu. Istorija atrodo gal kažkur ir girdėta, bet papasakota dar kartą, savitu ir tokiu rusišku pamokančiu stiliumi. Ypač pabaigoje autorius skatina jaunąją kartą dideliems darbams:

Goriunovas ir Ordinas veltui laukė žinių iš Šenko ir dirbo kitus darbus. Bet ataskaita, išlikusi Akademijos archyve tarp dokumentų, priklausiusių Šenkui, buvo šios knygos medžiaga. Galbūt ji pažadins susidomėjimą paslaptinga Sanikovo Žeme ir ką nors iš jaunosios kartos paskatins leistis ieškoti jos tarp Arkties ledynų.

Įdomus ir pabaigos žodis, kuriame autorius prisipažįsta, kas knygoje tikra, o kas tik jo fantazija.

Tiesa, šioji paslaptinga sala yra tarp Arkties jūros ledkalnių, tai buvo puiki proga prisiminti, kad Šiaurės ašigalio Arktis – tai jūra, o Pietų ašigalį juosia didelis žemynas Antarktida. Beje, knygoje ir daugiau įdomių žinių, juk ji skirta kaip ir vyresnio mokyklinio amžiaus vaikams, kaip autorius rašo: „pamokyti ir pramogai“. Bet parašyta ne taip ir vaikiškai, taip kad ir man buvo įdomu paskaityti, ypač pačią kelionę per ledynus su šunimis ir nartom.

Gal ir nieko rusų mokslinės fantastikos knyga vaikystei prisiminti.

——————–
Įvertinimas: **
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).