LE CLÉZIO, Jean-Marie Gustave. [romanas]. Iš prancūzų k. vertė Birutė Gedgaudaitė. Kaunas: Trigrama 2008. 272 p.
Ji taip pat norėtų bėgti iš čia, žingsniuoti miesto gatvėmis, kol nebebus namų, sodų, net kelių nei upės kranto, o tik takelis kaip kadaise, kuris vis siaurėdamas nuves ją į dykumą. (psl. 167).
Knyga apie Lalą ir Nurą, apie dykumą ir jos žmones, apie praeitį, dabartį ir laisvę.
Abejojau, ar man patiks. Šiek tiek baugino internete rasta informacija apie įvairiausių knygos simbolių ir alegorijų prasmes. O ir dykumomis nesižaviu, juk jose nieko nėra – tik smėlis, keli kaktusai ir vienas kitas miražas.
Le Clézio Dykuma kitokia – pilna žmonių, jausmų, nuojautų, troškimų. Nuotaika – lėta ir raminanti, tekstas – gražus ir įtikinantis. Vaikštai sau po kopas, džiaugiesi jūra ir vėju, tyrinėji smėlį, skruzdelytes ir driežus, žvalgaisi po Miestelį, klausaisi seno žvejo pasakojimų. Tikra atgaiva šiuolaikiniam, kasdienybėje paskendusiam žmogui, kurį baigia išsekinti stresas ir priklausomybė nuo daiktų.
Apie alegorijas ir simbolius lai diskutuoja specialistai, o man skaityti buvo tiesiog gera. Apima keistas jausmas, tarsi sugrįžus iš Le Clézio Dykumos, pasaulis jau nebeatrodo toks, kaip buvęs.
Patiko.
Ačiū leidyklai Trigrama už šią knygą.
kaskaityti.lt 