Sofi Oksanen. Valymas

OKSANEN, Sofi. Valymas: [romanas]. Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė. Vilnius: Versus aureus, 2010. 304 p.

Viskas pasikartojo. (psl. 248).

Visuose knyginiuose tinklaraščiuose jau seniai daugiau ar mažiau išliaupsinta knyga pagaliau pateko ir į mano rankas. Suomių rašytoją išgarsinęs romanas apie Estijos praeitį, pokario metus, apie meilę ir moteris. Be abejo, stiprias ir nenuspėjamas. Dėl meilės tiesiogine to žodžio prasme pasiryžusias paaukoti viską. O aš aukojau savo laiką ir galvojau, kodėl šis romanas toks populiarus, juk knygų apie pokarį tai jau tikrai netrūksta. Ir taip pat gerų, tik niekeno nežinomų ir neskaitomų.

Bet man knyga patiko. Nes ji ne tik rimta knyga apie pokarį ir okupaciją, ji – tiesiog geras trileris. O kam nepatinka skaityti trilerius? Kai nežinia, išgyvens pagrindinis herojus, ar ne? Kai neaišku, kas bus kitame puslapyje, kitame skyriuje. Kai nenumanai, kaip viskas baigsis. Beje, labai patiko ir knygos struktūra, mėtymasis iš vieno laikotarpio į kitą ir nuo vieno veikėjo prie kito. Gniaužia kvapą, intriguoja, ir tikrai nesinori skirtis su knyga iki pat paskutinio puslapio.

Nors rublį pakeitė krona, nors kariniai lėktuvai virš galvos ūžė rečiau, nors karininkų žmonų balsai nuščiuvo, o pro Ilgojo Hermano garsiakalbius kasdien skamba Nepriklausomybės dainos, kiekvieną dieną gali ateiti naujas chromuotos odos batas – naujas, lygiai toks ar kitoks, bet vienodai užspaudžiantis gerklę. (psl. 248).

Patrauklus būdas susidomėti istorija. Nors nesužavėjo, bet visai patiko. Net siūlyčiau pavartyti. Ar paskaityti man labai patikusį įrašą Maištingos Sielos tinklaraštyje.

Reklama