Andrus Kivirähk. Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą.

KIVIRÄHK, Andrus. Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą [romanas]. Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė-Jakubčionienė. Vilnius: Aukso žuvys, 2020. 408 p.
Serija: Keliautojai laiku.

Lengva man dabar sakyti: nebūčiau virtęs šitokiu stuobriu, – bet bijau, kad klystu. Tikriausiai kaimas ir mane būtų įsiurbęs, nurijęs kaip milžiniška gyvatė – keistas ir priešiškai nusiteikęs Šiaurės Slibinas – ir lėtai suvirškinęs. Ir aš būčiau jam pasidavęs, nes manasis Šiaurės Slibinas, kuris būtų galėjęs mane apginti, buvo dingęs ir niekas nežinojo, kur jisai miega.

Pirmas sakinys: Miškas ištuštėjęs.

Tikras perliukas! Estiškas. Toje Keliautojai laiku serijoje galima surasti tikrų netikėtumų. Radau.

Kažkada labai labai seniai, didvyrių ir kryžiaus karų laikais, kažkur Estijos giriose verda visai kitas gyvenimas. Žmonės gyvena darnoje su gamta, jiems nieko netrūksta, viskas, ko reikia – čia pat. Ar taip gali būti? Taip, jei moki gyvačių kalbą. Lėmetas moka. Jis ir pasakoja šią nuostabią istoriją.

Bet. Žmonėms visada reikia pokyčių. Pokyčių po pokyčių. Ir dar pokyčių. Tad net nekeista, kad sekdami keistais atėjūnų geležiuočių įpročiais, jie, vienas po kito, kraustosi gyventi į kaimus, mokosi naujų įgūdžių ir stengiasi būti tokie modernūs, kaip ir tas tolimas nepažįstamas pasaulis. Stengiasi taip, kad yra pasiryžę pamiršti savo praeitį. Gyvačių kalbą taip pat, žinoma.

Rašau ir galvoju – tai kodėl ta knyga taip sužavėjo, kodėl ji keliauja tiesiai prie metų geriausių? Istorija fantastiška! Senovė, įdomūs ir netikėti siužeto posūkiai. Nagi, ar daug esate skaitę pasakų apie viduramžių Estiją? Ne? Tik neapsigaukite, šios pasakos ne vaikams. Gyvenimas tiesmukiškas, sarkazmo daug, humoras juodas, ir, kaip knygos pristatyme ir parašyta, kruvinas it Livonijos ordino žygiai.

Autorius drąsus. Šaiposi jis sau iš naivių kaimiečių, kuriems svetimos taisyklės mielesnės už saugų miško prieglobstį. Nesibodi ir kalaviju pamojuoti, ir kraujo išlieti. O kai jokio ginklo po ranka nėra, geras gyvačių užkalbėjimas gali padaryti dar daugiau bėdos. Ir kuo mažiau lieka puslapių, tuo beviltiškesnė rodosi Lėmeto ateitis, tuo labiau apima gailestis. Gaila, kad knyga baigiasi, gaila Lėmeto, gaila ištuštėjusio miško.

Gaila, kad niekas negali pasakyti, kiek ir ko reikia palikti praeičiai. Ir kokiais žingsniais keliauti į ateitį.

Vėl pasijutau prislėgtas. Štai sėdėjo žmogus, kuris atsižadėjo gyvačių užkalbėjimų ir netgi įnirtingai neigė juos esant. Ir jis didžiavosi savo sprendimu, tikėjo žengiąs teisingu keliu ir norėjo ir mane ten drauge nusitempti. Tiesą sakant, jis buvo lyg žmogus, kursi nusikando sau rankas ir dabar guli ant žemės bejėgis kaip ryšulys.