Citatos [44]

Arkadij Strugackij. Boris Strugackij. Piknikas šalikelėje.

Tu privalai kurti gera iš bloga. Nes nėra daugiau iš ko tai daryti. Robert Penn Warren.

Ne taip svarbu, kas buvo tie ateiviai, iš kur jie atvyko, ko atvyko, kodėl taip neilgai pabuvo ir kur dėjosi po to. Svarbu tai, kad žmonija dabar tvirtai žino: ji nevieniša Visatoje (psl. 9).

— Jūs, matyt, turite galvoje stalkerius?
— Aš nežinau, kas tai yra.
— Taip pas mus Charmonte vadinami nutrūktgalviai vaikinai, kurie rizikuodami prasigauna į Zoną ir iš ten velka viską, ką tik jiems pavyksta rasti.
— Suprantu. Ne, tai ne mūsų kompetencija. (psl. 10).

Redrikas išlipo aštuntame aukšte ir, norėdamas truputį prasimankštinti, garsiai ir aiškia ištarė:
— Dušion tavo apšepusio, sena šluota, sutrauka tu, sukriošelio perpista, kartu su apsiseilėjusiu šokoladiniu snarglium… (psl. 90).

— Taip. Ir viskas būtų labai gerai, jei mes žinotumėm, kas yra protas. (psl. 136).

— Prašom, – pasakė Valentinas. – Įsivaizduokite pikniką…
Nunanas krūptelėjo.
— Ką jūs pasakėte?
— Pikniką. Įsivaizduokite: miškas, keliukas, pievelė. Nuo keliuko į pievelę įvažiuoja automobilis, iš automobilio išvirsta jaunimas, buteliai, krepšiai su gėrybėmis, merginos, tranzistoriai, fotokinoaparatai… Sukuriamas laužas, statomos palapinės, įjungiama muzika. O ryte jie išvažiuoja. Žvėrys, paukščiai ir vabzdžiai, visą naktį su siaubu stebėję, kas dėjosi, išlenda iš savo urvų. Ir ką gi jie mato? Ant žolės pritekėję autolo, išlietas benzinas, išmėtytos sugedusios žvakės ir tepalo filtrai. Visur pilna skudurų, perdegusių lempučių, kažkas pametė skečiamąjį raktą. Nuo protektorių nubyrėjęs purvas, kuris buvo prilipęs galas žino kokioje pelkėje… na ir, pats suprantate, laužavietė, obuolių graužtukai, saldainių popieriukai, konservų dėžutės, tušti buteliai, kažkieno nosinė, kažkieno kišeninis peiliukas, seni suplėšyti laikraščiai, monetos, nuvytusios kitų laukymių gėlės…
— Aš supratau, – pasakė Nunanas. – Pikninkas šalikelėje. (psl. 139).

— Palaukite, – pasakė Valentinas. – Paklausykite. „Jūs paklausite mane: kuo didingas žmogus? – pacitavo jis. – Kad sukūrė antrąją gamtą? Kad išjudino beveik kosmines jėgas? Kad per trumpą laiką užvaldė planetą ir prakirto langą į Visatą? Ne! Tuo, kad, nepaisant viso šito, išliko ir ketina gyvuoti ir toliau.“ (psl. 139).

— A, gravitacijos koncentratai… Kryptinė gravitacija. Va apie tai aš su malonumu pasikalbėčiau, bet jūs nieko nesuprasite.
— Kodėl gi nesuprasiu? Aš vis dėlto inžinierius…
— Todėl, kad pats nieko nesupratu, – pasakė Valentinas. (psl. 141).

— F-fu-u… – papurtė jis galvą, taškydamas purviną vandenį. – Kas tai buvo, misteri Šuhartai?
— Mirtis buvo, – neaiškiai ištarė Redrikas ir užsikosėjo. (psl. 182).

— Laimės visiems!.. Už dyką!.. Laimės kiek tik nori!.. Visi šen!.. Užteks visiems!.. Niekas neišeis nuskriaustas!.. Už dyką! Laimė! Už dyką!… (psl. 195).

Advertisements

Įrašo “Citatos [44]” komentarų: 1

  1. Atgalinė nuoroda: Arkadij Strugackij. Boris Strugackij. Piknikas šalikelėje. | kaskaityti.lt

Pakomentuok

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s