ŠALTENIS, Saulius. Atminimo cukrus [Apsakymai ir apysaka]. Vilnius: Vaga, 1983. 198 p.
Tai kodėl, sakau, kodėl nutrenkei mus čia ir palikai griovy, Lietuva, brangi tėvyne… (aps. Istorija surašyta ant delno, psl. 78).
Jei galvojate, kad skaitote daug knygų, bet dar neskaitėte Šaltenio, tai tada neskaitėte nieko.
Garcia Gabriel Marquez – šaunu, Saramago Jose – puiku, Sabaliauskaitė Kristina – madinga…
O Sauliaus Šaltenio knygos kartais dar ir dabar man yra tikras riešutėlis.
Kaip rašė Marcelijus Martinaitis savo biografiniuose atsiminimuose, kaime „negalėjo iškilti profesionalus menas, atsirasti didieji išradimai, platesnis pasaulio pažinimo akiratis“ (psl. 114).
Nežinau. Galbūt.
Štai Saulius Šaltenis – pirmasis prozininkas, užaugęs ne kaime, o provincijos miestelyje. Tad ir kūryba jo visai nepanaši į ankstesnių lietuvių autorių kūrinius. Skaitai kai kuriuos apsakymus ir galvoji, oho, ar tikrai čia ne koks Garcia rašo? Ne… Tik Šaltenis savo unikaliu ironišku stiliumi, su medyje sėdinčiais seneliais, ant suoliuko džiūvančiais sužadėtiniais ir po pasaulį klajojančiais ir laimės taip ir nerandančiais lietuviais.
O aš jaučiuosi, kaip devintoje klasėje, per lietuvių kalbos pamoką, bandanti visiems paaiškinti kodėl apsakymas vadinasi „Atminimo cukrus“, ką reiškia istorija ant delno, kodėl negaila Kaziuko, kodėl…
O viskas tik nuojautoje…
kaskaityti.lt 