Eowyn Ivey. Sniego vaikas.

Ivey_Sniego vaikasIvey, Eowyn. Sniego vaikas. [romanas]. Iš anglų k. vertė Audronė Jonikienė. Vilnius: Metodika, 2012. 304 p.

– Sninga, – pasakė ji (psl. 303).

Kol daugelis piktai keiksnoja nusibodusią žiemą, niekaip nesibaigiančia net kovo mėn., spėjau perskaityti labai žiemišką knygą. Labai labai norėtą ir, kaip tarsi koks siurprizas, laukusią manęs bibliotekoj. Ai, kaip aš mėgstu bibliotekas….

Sakot, žiema užkniso. Širdis taip trokšta pavasario… O galbūt yra žmonių, visai jo nelaukiančių? Nes pavasaris, kartu su paskutiniu sniegu gali ištirpdyti ir  jų viltis, svajones, tikėjimą… Manot, taip nebūna? Bent jau senoje rusiškoje pasakoje tai tikrai buvo (šaltinis).

Legendai apie sniego vaiką šioje knygoje skirta daug vietos. Pagrindinė herojė Meibelė yra tarsi senutė iš tos rusų liaudies pasakos, be galo norinti savo vaiko. Bet, kad ir kiek sutapimų gyvenime būtų su pasaka, visgi gyvename ne legendoje. Tiesa, Meibelė tuo tikėti nelabai nori, o ir aš, skaitydama knygą, ne kartą tuo abejojau.

Šioje knygoje nėra paruoštų atsakymų, todėl po gana nustebinusių įvykių pabaigoje atsakymus teko susigalvoti pačiai. Bet sunku nebebuvo – labai įsijaučiau į šią dviejų sutuoktinių, iškeitusių patogų gyvenimą į atšiaurų Aliaskos klimatą, istoriją. Autorė pasakoja įdomiai ir įtikinamai: prieš akis tarsi atsiveria visa šalta ir atšiauri trečio dešimtmečio Aliaskos gamta. Matai už lango siaučiančią pūgą. Girdi ūžaujantį vėją. Matai kalnus sniego pusnių, kuriose be vargo galima padaryti sniego angelus. Grožiesi snaigėmis, kurių, kaip žinia, dviejų identiškų niekada nebūna.

Istorija tikrai graži. Neišvengiamai priversianti pamėgti žiemą. Ir suprasti, kad atėjus žiemai galima pamatyti ne tik subjurusį orą, kalnus sniego, nepravažiuojamus, slidžius kelius, bet ir šį tą daugiau.