Karin Fossum. Bijantis vilko.

FOSSUM, Karin. Bijantis vilko [detektyvinis romanas]. Iš anglų k. vertė Ignė Norvaišaitė – Aleliūnienė. Vilnius: Metodika, 2012. 256 p.

— Haldisė Horn negyva!

Visai kitas reikalas. Skandinavų detektyvas. Madoje jie, tikrai madoje, tik daugiausiai girdime vienus ir tuos pačius autorius. O šis vardas man buvo negirdėtas, visai atsitiktinai atrastas. Sudomino ir tikrai nenusivyliau. Buvo viskas, kas man patinka.

Niekas niekur neskuba. Kaip pagalvoji, keista, kad detektyvai gali būti lėti. Būna. Va, šitame net ir plėšikas su įkaitu bėgti visai neskubėjo. Pasėdėdami, pailsėdami, pasikalbėdami….

Psichologija. O lėtai skubant, ir pokalbiai įdomūs tampa. Veikėjai ryškesni. Jų veiksmai aiškesni (arba ne). Šiaip aš psichologijos kaip reiškinio nemėgstu. Bet geri psichologiniai detektyvai tikrai verti dėmesio.

Veikėjai. Išskyrus detektyvą Sejerį, kuris tikriausiai turi nemažai panašumų su visokiais kitokiais knyginiais detektyvais, veikėjai nešabloniški. Šį kart – atstumtieji. Nebesuvoki žmogus, ko visuomenė bijo labiau – susimaišiusios sielos ligonio ar niekam nereikalingo berniuko iš vaikų perauklėjimo įstaigos? O jei jie dar bijo ir vienas kito?

Pabaiga. Gera. Aišku, yra pabaigų spėliojimo virtuozų, kurie pasakytų, kad iš pat pradžių buvo aišku, kas gi tas Haldisės Horn žudikas. Aš spėlioti nemėgstu. Leidžiu knygai mane nustebinti. Nustebino ir šį kartą, nors viduryje visgi buvo keletas nuorodų, kaip ten viskas galėjo įvykti.

Daugiau Karin Fosum knygų lietuviškai nėra (neskaitant man labai patikusios „Neatsigręžk“). O gaila. Tikrai skaityčiau.