Remigijus Misiūnas. Pasiklydę laike.

Misiunas_Pasiklyde laikeMISIŪNAS, Remigijus. Pasiklydę laike: [romanas]. Vilnius: Bonus animus, 2009. 216 p.

Protu suvokia, kad taip nebus, bet širdis iš paskutiniųjų atsisako patikėti.

Su istoriniais romanais pastaruoju metu nesiseka, vis nei šiokie, nei tokie pakliūna. Šitas irgi, va, koks turėjo būti įdomus! Pirmiausia – bus kelionių laiku. Keletas lietuvių kažkokiu tai fantastiniu būdu atsiduria XIV amžiuje. Antra – veiksmas vyks Lietuvoje. Kunigaikščiai, kryžiuočiai, Gediminas, Kęstutis… Trečia… Nugi viskas turėjo būt baisiai įdomu, bet nebuvo.

XIV amžiuje atsiduria keturi vyrai iš skirtingų laikotarpių: caro metų, tarpukario, sovietinių, ir pagrindinis Povilas, jau nepriklausomybės matęs. Ir pašnekėti jiems ten būtų buvę apie ką, ir aplinkui pasidairyti. O jie tarsi stebėjo viską iš šalies, bijodami pirštą pakrutinti, kad neduok die, kas nors istorijoje nepasikeistų. Tiesa, kariauti mokėsi, joti mokėsi ir dar keliuose mūšiuose sudalyvavo. Tokiose vadovėliniuose. Nuobodu.

O gal nuobodu buvo dėl to, kad knygoje visai nebuvo moterų? O tai kas tuos karžygius maitino, rengė, mylėjo, ir į mūšius leido? Kaip gi jos vienos pasilikusios tvarkėsi? Ką veikė? Gal iš vis nemylėjo? Tiesa, meilės buvo (gi kažkuriuo tuo metu Kęstutis pamatė Birutę). Kažkur gal dvi pastraipos…

Ir pabaiga. Nesupratau jos. Tokia lietuviška, visai neamerikietiška, gal todėl…

Ech tie vyrai. Jiems tik kalavijais pamojuoti. Jau geriau grįšiu prie tos beveik nurašytos serijos, nes moteriškėms, akivaizdu, tikrai geriau sekasi pafantazuoti…

Reklama