Renata Šerelytė. Kokono baladės.

Kokono BaladesŠERELYTĖ, Renata. Kokono baladės [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2014. 168 p.

– Tik nemanyk, kad aš išpindėjau! – suriko ji spirdama kokonui. Užsigavo koją, bet nė nesuinkštė, taip buvo įsiaudrinusi. – Čia tau galvoj negerai, nes visai niekuo nesirūpini. O dar buvęs fizikos mokytojas. Tik pasižiūrėk, kas aplink darosi! Nei dienos, nei nakties, žemė tokia šalta, nespėji nusišikti, ir kakas suakmenėja. O dar tas mazutas… Gerai, kad prie Laidojimo rūmų neužlietas tarpelis liko, spėsim prasmukt. 

Mėgstu  fantastiką. Postapokalipses. Lietuvių literatūrą. Čia – viskas viename. Lietuviškas absurdas socialinės fantastikos novelių forma.

Iš tiesų, noveles norėjau cituoti pastraipomis. Fotografuoti ir dėti į feisbuką. Braukyti ir dėlioti šauktukus paraštėse. Bet knygos, ypač skolintos, peckioti negalima, o visokius ten per didelius citavimus ir fotografavimus gali imti ir apriboti autorių teisės.

Kaip trumpai galima apibūdinti knygą? Baisoka. Ypač kai pagalvoji, kad tikrai, toks ir yra pasaulis. Pati autorė knygą apibūdino tiksliausiai: Pamišusi, keista, juokinga, panaši ir į cirką, ir į beprotnamį. Kaip ir pasaulis. Pasaulis, išlikęs vario spalvos Kokone, nušviestame Raudonosios žvaigždės. Saugomame Senolio, kuris džiaugiasi, atsidžiaugti negali, kad jo Senolė, kažkur ten, viršuje, skrieja ant šluotos. Mat buvo tikra ragana. O Senolį visi turi pakęsti – kaip jis pats sako, kad būtų išlaikyta kultūrinė atmintis….

Taigi, tikras beprotnamis dešimtyje novelių. Pamišimo gal kiek ir per daug, man labiau patinka novelių rinkiniai, pakaitomis su kitais autoriais, pvz. kaip Hepi fjūčeryje. Kas būtų galima atsikvėpti. Bet patiko ir taip, nors kartas nuo karto ir norėjosi sušukti – kokia nesąmonė! Nes nuojauta sako, kad ne fantastika gi čia, o kuo tikriausias gyvenimas.

Dešimt balų.