Citatos [8]

Erichas Marija Remarkas. Naktis Lisabonoje.

Kiekvienas laivas, tais 1942 metų mėnesiais paliekąs Europą, buvo Nojaus arka. Amerika dunksojo tolumoje it Ararato kalnas, o tvano vandenys kilo kas dieną. Jie seniai užliejo Vokietiją ir Austriją, giliai paskandino Lenkiją ir Prahą; Amsterdamas, Briuselis, Kopenhaga, Oslas ir Paryžius jau nugrimzdo juose, Italijos miestai pašvinko jais, jau ir Ispanijoje nebebuvo saugu. Portugalijos pajūris tapo paskutiniu prieglobsčiu pabėgėliams, kuriems teisingumas, laisvė ir pakantumas reiškė daugiau, negu tėvynė ir sotus gyvenimas. (psl. 5).

***
Jei niekuo kitam negali padėti, visai padoru išalkus valgyti jo duoną, kol jos iš tavęs neatėmė. Juk niekad nežinai, kada ją atims. (psl. 14).

***
Nemalonūs prisiminimai turi vieną gerą ypatybę: jie įtikina žmogų, kad jis yra buvęs laimingas, net jeigu prieš akimirką jis tuo netikėjo. Laimė – sąlyginis dalykas. Kas šitai suvokė, retai kada jaučiasi nelaimingas. (psl. 15).

***
Niekada žmonės taip netikėjo stebuklais, kaip mūsų laikais, kaip stebuklų nebūna. (psl. 17).

***
Gryniausia emigranto neurozė. Skrandžio spazmos, džiūstanti gerklė, akių perštėjimas. Tai, ką penkerius metus stengėtės sutrypti, ką norėjote užmiršti, ko vengėte labiau negu maro, vėl jus užplūsta: žudantys prisiminimai, neišgydomas emigranto sielos vėžys!

***
-Vasara trumpa ir gyvenimas trumpas, bet kodėl jis toks trumpas? Tik dėl to, jog mes žinome, kad jis trumpas. Ar katės žino, kad gyvenimas trumpas? Ar žino tai paukštis? Drugelis? Jie laiko gyvenimą amžinu. Niekas jiems šito nesakė. Kodėlgi mums pasakė? (psl. 133).

***
Niekada nerasite kitokio atsakymo, išskyrus tą, kurį pats sau duosite. (psl. 286).