Erichas Marija Remarkas. Dangus neturi išrinktųjų.

Kartais būna, kad perskaitai kokią storą knygą (pavyzdžio jau neberašysiu, ir taip čia jį dažnai kartoju), užverti paskutinį 850 psl. ir supratai, kad paskaitei istoriją apie nieką, kuri dar išliks atmintyje geriausiu atveju kokį mėnesį.

Kartais būna atvirkščiai, paskaitai kokią vos ne kišeninio formato knygutę ir stebiesi, kaip autorius sugebėjo gerai parašyti. Taip man atsitiko su Remarku. Tiesa, Remarko nelabai mėgau dar nuo mokyklos laikų. Atsimenu jo „Vakarų fronte nieko naujo“ man pasirodė gana nuobodus. O ir „Tris draugus“ skaityti prailgo.

Šis romanas, iš pirmo žvilgsnio, paprastas meilės romanas laisvalaikiui. Tačiau, jis, kažkodėl, taip lengvai kaip paprasti meilės romanai, nepasimiršta. Knygoje  be meilės, yra dar viena – mirties tema, kuri netgi svarbesnė už meilės. Mat herojai serga tuberkoliuze ir dalis veiksmo vyksta kalnų sanatorijoje. O tuberkuliozė, kaip žinoma, net šiomis dienomis yra baisiai rimta liga. Taigi, kadangi herojai vienaip ar kitaip kovoja, ar nekovoja su mirtimi, tai knygoje visos temos susipina į vieną – gyvenimo temą. Viskas surašyta puikiai. Gyvenimiškai. Pagal Remarką.

Nors kažkur ties viduriu jau žinojau, kaip viskas pasibaigs…, skaityti buvo įdomu, nes knygoje pilna remarkiškų minčių ir pastebėjimų, taip ir norisi užsirašyti (dalis jų čia).

——————–
Įvertinimas: **
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).