Citatos [7]

Erichas Maria Remarkas. Dangus neturi išrinktųjų.

Tuomet išgerkime už meną. Tai vienas iš tų dalykų, už kuriuos tikrai dar verta išgerti. Peizažai nešaudo. Į sveikatą! (psl. 33).

***

– Ką darysime? Jausimės sukrėsti ar tik pasijuoksime iš neišsenkamo žmonijos veiklumo? Aš siūlau pasijuokti – jei dabar retkarčiais taip nesielgsime, tai mūsų didingame šimtmetyje galime dar ir prigerti nuo ašarų (psl. 42).

***

Kai kam nors iš tikrųjų bloga, tuomet baimei tiesiog nebelieka vietos. (psl. 55).

***

Mes pasmerkti mirčiai. Bet ne tik mes. Ir kiti taip pat! Visi! Visi! Tik mes žinome tai, o kiti dar ne (psl. 60).

***

„Mylimasis, – rašė ji, – dar neatpažįstu Tavo veido. Nepažįstamasai, dar nebuvai atėjęs pas mane. Bet visados esi laukiamas. Argi tu nejauti, kaip bėga laikas? (psl. 62).

***

– Sudie, Liliana, – ištarė jis.
– Atleisk man, Borisai.
– Meilėje nėra ko atleisti. (psl. 80).

***

– O kas mes tokie? Buliai ar matadorai?
– Manau, buliai. Tik įsivaizduojame esą matadorai. (psl. 84).

***

– O „tikėtis“, – atsakė Liliana, – priešingai – daug liūdnesnis žodis, negu manoma. (psl. 172).

***

Mūsų nelaimių priežastis – įsitikinimas, kad gyvenimui galima kelti reikalavimus. Negalima. Kai tai suvoki, suvoki iš esmės, staiga gerokai kartesnis medus tampa saldus. (psl. 211).