Noah Gordon. Mirties komitetas.

GORDON, Noah. Mirties komitetas [romanas]. Iš anglų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2021. 416 p.

Jis tupėjo griovyje šalia kelio ir žarstė smėlį. Tamsus jo veidas nušvito Adamui prisiartinus pavargusia ristele.
– Dėde, kas tave vejasi? – sušnibždėjo.
– Mirties komitetas, – atsakė Adamas.

Pirmas sakinys: Sperdženui Robinsonui, tris savaites atvažinėjusiam greituke trisdešimt šešių valandų pamainas, vairuotojas Mejersonas jau seniai gadino nervus, be to, šiurpino kraujas, gąsdino traumos ir apskritai budėti nė trupučio nepatiko.

Tikras tradicinis romanas. Parašytas 1969 metais, žmogaus, puikiai išmanančio skaitytojų lūkesčius. Gerai parašytas. Įdomu skaityti ir po pusės amžiaus.

Valstybinėje ligoninėje dirba internas ir du rezidentai. Knygoje jų vieneri gyvenimo metai. Ligoninėje ir už jos ribų.

Kas patiko? Visi personažai. Visi. Nebuvo taip, kuomet vienų istorijas norisi praleisti ir greičiau skaityti apie tuos, kurie patinka labiau. Patiko, kaip jie kuriami, kaip į pasakojimą įterpiami vaikystės, jaunystės atsiminimai. Nenuobodu, puslapiai verčiasi patys. Kas bus toliau?

Įdomus ir pats laikmetis. Autorius pagarsėjęs savo istoriniais romanais, kurių herojai vienaip ar kitaip dažniausiai susiję su medicina. Mirties komitetas irgi jau beveik istorinis romanas. JAV, vis dar jaučiamas juodaodžių menkinimas, o inkstų persodinimo operacijų subtilybės dar ne visai išsiaiškintos. Tai koks turi būti vaistų santykis, kad donoro inkstas nebūtų atmestas, o pacientas neimtų ir nenumirti? Buvo ir šiek tiek Kubos. Dar įdomiau.

Rašoma, kad tai vienas pirmųjų autoriaus romanų. Na, bet tikrai nepasakytum. Kažkodėl galvoju, kad tokie patinka didžiajai skaitytojų auditorijai. Aišku, jei šie nesibaimina kraujo, ligoninės kasdienybės ir kartais ne visai laimingų pabaigų.

Taigi, turim dar vieną progą pasidžiaugti Gordon fanams, besidomintiems ligoninės ir gydytojų gyvenimo kasdienybe. Lauksim naujų.