Nabokovas, V., (1992). Karalius, dama, valetas. Iš rusų k. vertė Rita Vitalija Cibulskaitė. Vilnius: Alna litera, 191 p.
Pasaulis tarsi šuo tarnauja, kad tik pažaistume su juo (psl. 127).
Tai ir žaidžiam. Ir žaidimas šį kartą visiems žinomas – turtingas verslininkas pasikviečia pas save jauną vargšą giminaitį, suranda jam darbą. Verslininko žmonai labdara nepatinka, tačiau nuobodulys irgi, todėl nejučia akys vis dažniau ima krypti į globos reikalaujantį jaunuolį… Sakyčiau nieko ypatingo, eilinis meilės romanas, bet ne šį kartą. Šį kartą jį pasakoja Nabokovas. Beje, jis parašė ne tik žymiąją „Lolitą“.
Knygą atsitiktinai radau betvarkydama rusų rašytojų lentyną ir ieškodama kokio atokvėpio po pirmo originalo kalba perskaityto „Anos Kareninos“ tomo. Nors ir apie meilę, bet romanas toli gražu ne paprastas skaitaliukas. Vos pradėjus skaityti, užburia savitas rašytojo stilius, graži kalba, kuri net išversta neprarado savo žavesio, tai beliko tik įsivaizduoti, koks grožis ir malonumas skaityti šį rašytoją originalo kalba. Tekstas ne tik gražus, kaip ir priklauso geram romanui, jame netrūksta ir veiksmo, net detektyvo elementų. Labai patiko autoriaus ironiškas požiūris į veikėjų neigiamas savybes, neapykantą, egoizmą, atsakomybės stoką. Ir, šį kartą, norisi neskubėti, skaityti lėtai, pasimėgaujant, kad skaitymo malonumo užtektų kuo ilgiau.
Tyliai pykdama ant Fridos, ji įkišo galvą į švelnų suknelės apskritimą: pro akis, iš viršaus į apačią praskriejo žalias šešėlis, ji išniro paviršiun, paglostė savo šonus ir staiga pajuto, kad ši lengvutė žalia suknelė trumpam apsupo ir sutramdė jos sielą. (psl. 32).
Patiko. Turėsiu dar daug džiaugsmo bibliotekoje prie likusių Nabokovo knygų.
kaskaityti.lt 