Kazys Saja. Mamutų medžioklė. Devynbėdžiai.

SAJA. Kazys. Mamutų medžioklė. Devynbėdžiai [pjesės]. „Mokinio skaitiniai“ Vilnius: Žaltvykslė, 2006. 142 p.

Ne tik veršiai, paršai, katinai, bet ir mūsų dūšios, mūsų širdys prieš tuos ketverius metus buvo lengvesnės! (psl. 126).

Kol neatplukdė piršliai jaučio Klemenso ir nepasirodė Devynbėdžių kaimas visu gražumu.

Po tokio spektaklio, knyga mano rankose atsidūrė kosminiu greičiu. Nors pjesių nesu daug skaičiusi, šitų neliko vos per kelis vakarus. Ir domino mane, žinoma, pirmiausiai Devynbėdžiai.

Taip, teksto čia tikrai daugiau. Ir jis toks lietuviškas, lietuviškas…. Ir kartu (kaip baisu), jau truputį primirštas. Tiek daug visokių palyginimų, patarlių, priežodžių, pajuokavimų… Senesnis katinas, kietesnė uodega… gyvensim šventų dūkų ir taboka… kaip ubagas, kruopas pabėręs…. peršokęs šunį, užkliuvau už uodegos.. kas gimė kovu – kovas, kas gimė povu – povas… Dėl ko biednas? Todėl kad durnas… O dėl ko durnas? Dėl to kad biednas… Reikia mokėti gyventi… O ką tu ten išmoksi, kai moko jautis…

Yra ir dar viena pjesė – groteskas „Mamutų medžioklė“. Iš pradžių aš jos neketinau skaityti, bet labai jau ji girdėta, tai pavarčiau… ir perskaičiau. Iš tikrųjų įdomi, Joje dar daugiau visko, nei Devynbėdžiuose. Žmonės sako, oi kokia buvo cenzūra, o va rašė tokias pjeses, žiūrėjo tokius spektaklius, kur meilės sovietų valdžiai ir santvarkai tikrai nebuvo. Ir nieko. Tiesa, ir pats Kazys Saja yra toks kažkoks autorius (beje, čia įdomus interviu), jo visuose, kiek teko skaityti, tekstuose gausu visokių paslėptų minčių… tai yra, palikta daug vietos skaitytojo fantazijai. Puiku. Scenoje kada nors norėčiau pamatyti ir kitas autoriaus pjeses.

Chm.. geras tas teatras, kuriame pabuvęs atrandi dar nematytų, negirdėtų ir netgi neskaitytų dalykų….