Kazys Saja. Už nevarstomų durų.

Saja_Nevarstomos durysSAJA, Kazys. Už nevarstomų durų: [labiau linksma, negu liūdna, veikiau pasaka, negu apysaka]. Iliustravo Stasys Eidrigevičius. Vilnius: Vaga, 1978. 243 p.

Ir aš ėmiau prisiminti tai, ko, rodos, iš tikrųjų nė būti nebuvo. (psl. 17).

Yra knygų, kurių nesuprantu. Jų pasitaiko ir dabar, pasitaikydavo ir vaikystėje. Tuomet buvau realistė. Knygos, kuriose realizmas pynėsi su pasaka atrodė mažų mažiausiai keistos.

„Už nevarstomų durų“ – viena iš tokių. Herojaus svajonės nukelia jį į tokius laikus, kai nebuvo mokyklų, o pasaulyje gyveno žiniuonės, karaliai ir nelaimingos karalaitės. Vaikystėje tai atrodė keista ir nuobodu. Dabar – įdomu ir nebekeista. Juk kas ten besupaistys, kur tos pasakos baigiasi, ir kur prasideda realybė.

Man patinka šio rašytojo knygų pavadinimai. Patinka ir pačios knygos. Patinka dar ir jo požiūris. Į daug ką. Į kūrybą irgi. Kažkur internete skaičiau: „Kai kas mane jau laiko mirusiu, ir aš su tuo baigiu susitaikyti. Įsitikinau, kad tikrasis kūrėjo honoraras – ne pripažinimas, ne garbė ar pinigai, o džiugus, tegul ir apgaulingas jausmas, jog tavo diena prasideda ir baigiasi prasmingai. Rašai, kalbi pats su savimi kaip su murkiančiu katinu, kuris glostomas žada sugauti tau lig šiol neregėtą pelę.“.

Manau, katinas neapgavo.

Advertisements

Įrašo “Kazys Saja. Už nevarstomų durų.” komentarai: 2

Komentavimo galimybė išjungta.