Kristina Sabaliauskaitė. Silva Rerum III

Sabaliauskaite_Silva3SABALIAUSKAITĖ, Kristina. Silva rerum III: [romanas]. Vilnius: baltos lankos, 2014. 314 p.

Bet ne, jis, Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, šitiek pasiekė ne taukšdamas ir gandus nešiodamas, o priešingai – žinodamas, kada patylėti. (psl. 8).

Ko gero, tai vienas trumpiausių sakinių. Tokių nedaug. Žodis prie žodžio, eilutė prie eilutės – ilgiausios mintys įsibėgėja ir susilipdo į praėjusių amžių piliečių gyvenimus. Jau trečioje knygoje.

Kuo toliau, tuo gražiau. Buvau labai kritiškos nuomonės apie pirmąją dalį. Atsargiai vertinau antrąją. O trečioji dalis tiesiog patiko. Pradedu galvoti, kad noriu paskaityti ir ketvirtą dalį. Jei tik tokia bus. Pradedu galvoti, kad knyga kažkaip magiškai mane užbūrė ir drastiškai mėgina keisti mano nuomonę.

Užburti gali. Tikrai. Jei skeptiškai vertinate jausmingus pasakojimus apie įtraukiančias ir galvas apsukančias knygas, verta paskaityti. Tie sakiniai, tas stilius kažkoks toks… Tikrai turi galių keisti nuomonę. Dar daugiau. Netgi skatina tokius norus, kaip kad nueiti į knygyną, nusipirkti visas tris knygas, ir kada nors paskaityti dar kartą.

Bet kažkas vis sulaiko. Neleidžia praskysti. Mat skaitydama jaučiuosi, tarsi pasakotoja – nenuoširdi. Kartais net peržengia subtilios ironijos laiptelį. Pašiepia savo veikėjus, jų būdą, charakterius. Juokiasi iš jų gyvenimų. Iš skaitytojų irgi…

Bet aš jau apžavėta. O tu?