Citatos [50]

Gabriel Garcia Márquez. Patriarcho ruduo.

Vis dėlto vakare po audiencijos, žaisdamas domino, su neslepiamu nusivylimu pasiguodė generolui Rodrigui de Agilarui, jog skurdžių karalienė neverta nė šokio, kurį su ja sušoko, jog šunų pjautynių kvartale tokių paprastučių Manuelų Sančes gyvas velnias, tik pamanyk, nimfos suknele su muslino rauktinukais, auksuota karūna su dirbtiniais brangakmeniais ir su rože rankoje, ir dar prižiūrima motinos, sergstinčios dukrą, lyg toji būtų buvusi iš gryno aukso, žodžiu, patenkinęs jos prašymą, o prašiusi ji viso labo įvesti elektrą ir vandentiekį į tą savo šunų pjautynių kvartalą, tačiau jis perspėjęs, kad daugiau nebelįstų į akis su visokiais prašinėjimais, velniai rautų, nebesileisiu į kalbas su skurdžiais, tarė ir, nebaigęs partijos, išėjo trenkęs durimis, išgirdo laikrodį mušant aštuonias, pasuko į karvides, įmetė pašaro karvėms, liepė nugabenti sudžiūvusius karvašūdžius į rūmus ir, valgio dubeniu nešinas, apėjo visus rūmus, šveisdamas kepsnį su pupelėmis, ryžiais ir bananų griežinėliais, suskaičiavo sargybinius nuo pat didžiųjų vartų iki miegamųjų, visi stovėjo savo postuose, visi keturiolika, pamatė, kad kiti asmens apsaugos kareiviai yra pirmajame kieme – žaidžia domino sargybos būstinėje, pamatė, kad visi raupsuotieji sugulę rožynuose po krūmais, o paralitikai – ant laiptų, laikrodis išmušė devynias, jis pastatė dubenį su vakarienės likučiais ant palangės ir apgraibomis įnėrė į barakų smarvę pas savo suguloves, kurios miegojo po tris vienoje lovoje su visa krūva nelaikšių, užšoko ant kūnų šlities, atsiduodančios vakarykščiu troškiniu, nustūmė į šalį porą galvų, šešias kojas ir tris rankas, nėmaž nesidomėdamas, kurią jis čia jodo, o toji nė nepakirdo iš miego, nė nesusapnavo, kas darosi, tik iš gretimos lovos atsklido apsnūdęs balsas – nešnopuokit taip garsiai, generole, nes vaikai išsigąs, sugrįžo į rūmus, patikrino, ar gerai užsklęsti visi dvidešimt trys langai, pakūrė karvašūdžių krūvas, sukrautas kas penki metrai nuo vestibiulio iki pat miegamųjų, ir, užuodęs dūmų tvaiką, prisiminė, galimas daiktas, savo – gal ir ne savo – vaikystę, kurią visada prisimindavo, vos užuodęs dūmus, ir beregint užmiršdavo, pasuko atgal vestibiulio link, gesindamas šviesas ir dangstydamas narvelius su miegančiais paukščiais, suskaičiavo visus, uždengdamas drobės skiautėmis keturiasdešimt aštuonis narvelius, dar kartą perėjo visus rūmus su lempa rankoje, pamatė save veidrodžiuose – keturiolika generolų, vieną po kito žygiuojančių su degančia lempa, išmušė dešimtą, viskas gerai, sugrįžo į gvardiečių miegamuosius, užgesino šviesas, labos nakties, ponai, peržiūrėjo pirmojo aukšto kabinetus, laukiamuosius, išvietes, dirstelėjo už užuolaidų, po stalais, nebuvo nieko, išsitraukė ryšulį raktų, kuriuos apčiuopom pažino kaip savo penkis pirštus, užrakino kabinetus, pasikėlė į pagrindinį aukštą, patikrino visus kambarius vieną po kito ir kiekvieną užsuko raktu, atitraukė paveikslą ir išsiėmė iš slaptavietės stiklainį bičių medaus, suvalgė porą šaukštų prieš miegą ir pagalvojo, kad motina jau miega priemiestyje, kad motina Bendisiona Alvarado ilsisi ramybėje tarp melisų ir notrelių, atmetusi blyškią paukštininkės, volungių tapytojos, ranką lyg negyva, labos nakties, motin, tarė, labanakt, sūnau, atsiliepė Bendisiona Alvarado per miegus iš savo namo priemiestyje, pasikabino ant vąšo lempą priešais miegamąjį, kur ji turėjo degti visą naktį, kol jis miega, griežtai įsakęs niekada jos negesinti – praversianti prireikus bėgti, išmušė vienuolika, paskutinį kartą apžiūrėjo tamsoje rūmus, ar kartais kas neįsmuko vidun, manydamas, kad jisai jau miega, perėjo koridorius, driekdamas dulkėtą auksinio pentino žvaigždžių taką žalių aušrų žybsniuose, sušvintančiuose sulig kiekvienu švyturio spindulio sūkiu, tarp dviejų blyksnių pamatė klaidžiojantį nakvišą raupsuotąjį, sustabdė nė nepalietęs, nulydėjo į rožyną, šešėliu vedinas, šviesdamas kelią savo budrumo šviesa, ir paguldė pakrūmėje, grižo tamsoje perskaičiuoti sargybinių, pasuko miegamojo link, eidamas pro langus, pamatė kiekviename vienodą jūrą, balandžio Karibų jūrą, nesustodamas pasižiūrėjo į ją dvidešimt tris kartus ir įsitikino, kad ji tokia pat, kokia paprastai būna, kokia paprastai būna balandžio mėnesį, kaip auksu spindintis liūnas, išgirdo mušant dvylika, sulig paskutiniuoju katedros laikrodžio dūžiu pasijuto lyg gręžte gręžiamas siaubingo skausmo, kuris, veriamai spengdamas kilo nuo išvaržos, pasaulį gožė tyla, jis vienas buvo tėvynė, sužvangino trimis skląsčiais, trimis užraktais ir trimis velkėmis, užremdamas miegamojo duris, nusišlapino atsitūpęs nešiojamojoje tupykloje, išvarvino du lašus, keturis lašus, septynis karštutėlius lašus, sukniubo ant aslos, beregint užmigo, nieko nesapnavo, be penkiolikos trečią pasibudo vienam prakaite, kniostelėjo pasidingojęs, jog kažin kas žiūrėjo į jį bemiegantį, kažin kas, turįs galią įsiskverbti į vidų pro užrakintas duris, kas čia, paklausė, niekas neatsiliepė, jis užsimerkė, vėl pasijuto stebimas, atsimerkė išsigandęs ir tuomet pamatė – Manuela Sančes vaikščioja po kambarį, Manuela Sančes, kuri nepaisė skląsčių ir įsigeidusi ėjo kiaurai sienas, mano nedalios Manuela Sančes su muslino suknia ir žioruojančia rožės žarija rankoje, Manuela Sančes, iš burnos skleidžianti saldymedžio kvapą, sakyk, jog tai netiesa, jog man pasivaidenai, tarė jis, sakyk, jog čia ne tu, sakyk, jog čia ne tu iškvepi tą šleikštų, mirtį primenantį saldymedžio kvapą, tačiau tai buvo ji, tai buvo jos rožė, tai buvo jos karštas alsavimas, užtvindęs visą miegamąjį, savo neprilygstamu sodrumu prašokęs ir užgožęs jūros ošimą, mano pražūties Manuela Sančes, neregėta mano delne nei kavos tirščiuose, nei pranašingo vandens dubenėliuose, iš kurių žynės išbūrė man mirtį, nesigviešk mano oro, mano miego, jaukios mano miegamojo tamsos, kur niekada nežengė ir neturi įžengti jokia moteris, užgesink savo rožę, vaitojo jis, apčiuopom grabinėdamas jungiklio, bet visur lietė Manuelą Sančes, mano beprotybės Manuela Sančes, velniai tave rautų, kam gi man reikia tave liesti, jei neturiu su tavim nieko bendra, pasiimk mano rūmus, jei nori, pasiimk visą tėvynę su jos drakonu, tik leisk man uždegti šviesą, mano naktų skorpione, mano išvaržos Manuela Sančes, šliundra prakeikta, suriko jis, manydamas, kad šviesa išvaduos iš jos kerų, suriko – griebkite ją, veskite šalin, svieskite į jūros dugną, pririšę inkarą po kaklu, nuskandinkite, kad nieko neakintų jos rožės spindesys, klykė iš siaubo, bėgdamas koridoriais, klupinėjo tamsos karvašūdžiuose, apstulbęs klausinėjo save, kas gi darosi šiame pasaulyje, jau greit bus aštuonios, o šičia, tame dykaduonių name, visi miega, kelkitės, galvijai, suriko, užsidegė šviesos, trečią valandą rūmų gvardijos trimitininkai davė signalą keltis, jam atsiliepė uosto tvirtovė, San Cheronimo įgula, viso krašto kareivinės, išgąstingai sužvangėjo ginklai, ėmė skleistis rožės dvi valandos prieš iškrintant rasai, lunatikės sugulovės puolė daužyti kilimus po žvaigždėtu dangumi ir traukti drobės skiautes nuo narvelių su miegančiais paukščiais, ir nuvytusias gėles keisti vakarykštėmis, subruzdę mūrininkai šoko statyti naujų sienų ir suklaidino saulėgrąžas, langų stiklus nuklijavę saulėmis iš auksuotos folijos, kad nesimatytų, jog dangus dar nakties apniauktas, jog rūmuose dar sekmadienis, dvidešimt penkta diena, ir jog viršum jūros dar balandis, ir kinai skalbėjai vertė iš lovų paskutinius miegalius, rankiodami paklodes, akli aiškiaregiai būrė meilę ten, kur jokios meilės nebuvo, sukti valdininkai baidė iš stalčių dedekles vištas ir traukė neva ką tiktai padėtus pirmadienio kiaušinius, nors iš tiesų tai buvo vakarykščiai, ūžė apdujusios minios ir pjovėsi šunys valstybės tarybos salėje, kur posėdžiavo skubiai sušauktas ministrų kabinetas, o jis, staiga išaušusios dienos apžilpintas, žingsniavo koridoriais, lydimas akiplėšų meilikautojų, kurie vadino jį ryto kūrėju, laiko valdovu ir šviesos sergėtoju, ir, kai karininkas iš vyriausiosios būstinės išdrįso jį sustabdyti vestibiulyje ir atraportavo, jog dabar, pone generole, tik penkios trečios, atleiskit, penkios ketvirtos ryto, pone generole, jis atsivedėjęs drožė atgalia ranka per veidą ir subliovė iš visų plaučių, kad girdėtų visas pasaulis, – dabar aštuonios, velniai rautų, aštuonios, sakau Dievo vardu. (psl. 68-72).

Reklama

Įrašo “Citatos [50]” komentarų: 1

  1. Atgalinė nuoroda: Gabriel Garcia Márquez. Patriarcho ruduo. | kaskaityti.lt

Pakomentuok

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s