RAČICKAS, Vytautas. Gyveno kartą Lukošiukas: [Linsmi, liūdni ir kitokie Lukošiuko nutikimai šiame ir kituose gyvenimuose]. Vilnius: V. Račickas, 2009. 120 p.
Kiek pagalvojęs Lukošiukas atkirto:
— Jeigu seksi tokias kvailas pasakas, aš tave užmušiu, sukaposiu, įdėsiu į puodą, išvirsiu ir suvalgysiu!
Tą pačią dieną auklė pabėgo (psl. 10).
Mažo formato nedidelėje knygutėje trumputės istorijos apie Lukošiuką. Tikėjausi kažko panašaus į Misevičiaus Danuką Dunduliuką, arba Mieželaičio Dainos dienoraštį. Bet panašu, kad smarkiai klydau.
Parėję iš pobūvio tėvai atsidžiaugti negalėjo, kad supleškėjo tik keli baldai, o ne visas namas. Apsisuko ir vėl eina atgal.
— Jūs kur? — klausia kaimynai.
— Toliau gimtadienio švęsti.
— O Lukošiukas?
— Koks Lukošiukas?
— Taigi vaikas jūsų!
— O ką? Argi jis nesudegė? (psl. 18).
Knyga pristatoma kaip linksma, sąmojinga, pamokanti (!), juokinga ir labai mėgiama vaikų. Galbūt, juk autorius jau beveik kultinis. Viena karta jau užaugo su jo Zuika, kita – su Šlepete. O kokia karta užaugs su Lukošiuku?
Lukošiukas atsegė savo kuprinę, išsiėmė kalašnikovą, nutaikė į mokytoją ir sušuko:
— Rankas aukštyn!
Matematikos mokytoja iškėlė rankas, o Lukošiukas nusikvatojo:
— Pajuokavau, tamsta mokytoja… Automatas neužtaisytas. (psl. 62).
Panašu, kad juokų nesuprantu.
kaskaityti.lt 