Meg Rosoff. Taip dabar ir gyvenu.

ROSOFF, Meg. Taip dabar ir gyvenu [romanas]. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Nieko rimto, 2017. 176 p.

Stengiausi negalvoti apie tai, kas mūsų ten laukia.
Kad iš baimės apsigręžusi neimčiau bėgti atgal.

Taip dabar ir gyvenu. Vos užmečiau akį į pavadinimą ir jau norėjau tos knygos. Nesvarbu, apie ką ji. Nesvarbu, kokia ji. Nesvarbu, kad ji skirta jaunimui nuo 14 metų. Trijų sekundžių pirmojo įspūdžio taisyklė suveikė puikiai. Netgi išliko iki pat pabaigos. Iki paskutinio sakinio.

Penkiolikmetė Deizė atskrenda į Angliją aplankyti savo giminaičių. Teta, keturi pusbroliai ir pusseserė gyvena atokiame vienkiemyje, tad svečią iš Niujorko iš karto sužavi didelis senovinis namas, šunys, katės, ožkos, vištos – visa ta laisvė ir erdvė. Po keleto dienų teta išvyksta į Oslą ir palieka vaikus vienus – tikra kiekvieno -iolikmečio svajonė, tiesa?

O tada prasideda karas. Trečiasis pasaulinis.

„Ramybė prieš audrą“ – tiksliausias apibūdinimas, kuris galėjo ateiti į galvą tokiomis aplinkybėmis. Nors ir jaučiausi laiminga, jau buvau patyrusi, kad niekada nereikia tikėtis, jog viskas bus taip, kaip tame ašaringame Holivudo filme, kur akla mergina nominuojama Oskarui, o luošys berniukas staiga pradeda vaikščioti ir visi žiūrovai grįžta namo patenkinti.

Knyga palyginti plona, vos 176 puslapiai, bet juose yra tiek daug visko. Pirmiausiai, labai gražus tekstas, jau nuo pirmo sakinio norisi skaityti toliau. Pamažu imi pažinti Deizę, sužinai apie jos ankstesnį gyvenimą, kuris labai nuostabus nebuvo. Susipažįsti su jos giminaičiais, aplinka, kartu su jais patiri ir džiaugsmo, ir liūdesio, ir tikrai ganėtinai baisių dalykų. Vaikai stengiasi išgyventi, pasislėpti, išlikti gyvi, sulaukti išvadavimo. O čia dar ta pirmoji meilė, kuri ir padeda, ir trukdo. Beje, tik vėliau susigaudžiau, kad Deizė ir Edmundas pusbroliai, bet matyt, toks jau tas gyvenimas.

Knyga įvertinta ir visa kaip apdovanota – Guardian vaikų literatūros prizas, Michaelo L. Printzo ir Branfordo Boase’o apdovanojimai. Yra ir visakaip nominuotas filmas How I Live Now (2013). Panašu, kad irgi visai neblogas. Tiesa, knygoje visi veikėjai man atrodė jaunesni.

Na o pačiai autorei 2016-aisiais metais įteikta Astridos Lindgren premija už viso gyvenimo kūrybą.

Jeigu nebuvai kare ir nori žinoti, per kiek laiko apsipranti netekęs visų artimų žmonių, kurių tau reikia ir kuriuos myli, tai galiu atsakyti – su tuo apsiprasti neįmanoma.

Reklama

Pakomentuok

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.