Albert Camus. Maras

Albert Camus. Maras

CAMUS, Albert. Maras [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Rožė Jankevičiūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2006. 280 p.

Be abejo, galima atkirsti, jog tai būdinga ne vien mūsų miestui, jog apskritai visi mūsų amžininkai tokie. Be abejo, nūdien atrodo visiškai natūralu, kad žmonės dirba nuo ryto lygi vakaro, o likusį jiems gyventi laiką geriau pragaišta prie kortų, kavinėj ar beplepėdami. Bet yra miestų ir kraštų, kur žmonėms kada ne kada kyla nujautimas, jog esama dar kažko kito. Šiaip jų gyvenimas nuo to nesikeičia. Bet nujautimas smilktelėjo, ir tai jau gerai. (psl. 8).

Pirmą kartą „Marą“ skaičiau be didelio entuziazmo, beveik priverstinai. Tokio įspūdžio, kurį tuomet patyriau, tikrai nesitikėjau. Ir jis niekur nedingo nei perskaičius antrą, trečią, nei dabar – jau ketvirtą kartą.

Nežinau, kuo ta knyga man tokia svarbi. Visiems žinoma, apie ką jį, visiems aišku, kaip ji parašyta, ir visiems suprantama, kokią žinią ji perduoda skaitytojui (beje, mokinukai gali toliau nebeskaityti, nes siužeto niekada neatpasakoju ir turinio nenagrinėju). Tai viena iš knygų, kuomet džiaugiesi, kad nepriklausai jokiam skaitytojų būreliui, jokiam recenzentų elitui, tad gali interpretuoti ją, kaip tik nori.

Autoriaus sprendimas simboliais ir metaforomis perteikti karo absurdiškumą beveik tobulas. Juk jei viskas būtų papasakota tiesmukiškai, tai romanas jau senų seniausiai būtų pradingęs tarp knygų, filmų ar kitos info apie karto baisumus gausybėje. Bet ne, nepradingo. Tuo ramiu, netgi lakonišku stiliumi parašyta knyga ir dabar išlieka aktuali, puikiai suvokiama net karo nemačiusioms kartoms. Gaila, kad tik teoriniame lygmenyje, nes autorius buvo velniškai teisus, rašydamas apie niekada nemirštančias ir kantriai savo valandos laukiančias maro bacialas.

Knygą tikrai verta paskaityti. Gerai, ne keturis kartus, bet tą vieną – būtinai. Kai išvargina tiesmukiški siužetai, kasdienė kalba ir lengvai nuspėjamos pabaigos – „Maras“ tikrai geras pasirinkimas. Šiek tiek pramankštins smegenis. Ir širdį. Galbūt, netgi kas nors smilktels. Ir tai jau bus gerai.

Dar kartą atisveikinu su kažkur Alžyre esančiu Orano miestu ir jo gyventojais. Tik laikinai. Iki kito karto.

Reklama

Citatos [51]

Albert Camus. Maras.

Tiek pat yra pagrindo vieną kalinimo rūšį parodyti per kitą, kaip ir pavaizduoti bet kurį tikrai esantį dalyką pasigavus ką nors tokio, ko išvis nėra. Danielis Defo.

Norint susipažinti su kuriuo nors miestu, pravartu pasidairyti, kaip ten dirbama, kaip mylimasi ir kaip mirštama. (psl. 7).

Be abejo, galima atkirsti, jog tai būdinga ne vien mūsų miestui, jog apskritai visi mūsų amžininkai tokie. Be abejo, nūdien atrodo visiškai natūralu, kad žmonės dirba nuo ryto lygi vakaro, o likusį jiems gyventi laiką geriau pragaišta prie kortų, kavinėj ar beplepėdami. Bet yra miestų ir kraštų, kur žmonėms kada ne kada kyla nujautimas, jog esama dar kažko kito. Šiaip jų gyvenimas nuo to nesikeičia. Bet nujautimas smilktelėjo, ir tai jau gerai. (psl. 8).

Kai kyla karas, žmonės sako: „Tai ilgai netruks, pernelyg kvaila“. Žinoma, karas tikrai yra kažkas pernelyg kvaila, bet trukti jis užtrunka. Kvailybė visada atkakliai laikosi, tai būtų nesunku pastebėti, jeigu ištisai nebūtų galvojama apie save. Šiuo atžvilgiu mūsų bendrapiliečiai buvo kaip visi, galvojo apie save, kitaip tariant, buvo humanistai: netikėjo Dievo rykštėmis. Dievo rykštė ne pagal žmogų, užtat sakoma, kad Dievo rykštė ireali, kad tai blogas, greit praeisiantis sapnas. Bet visada ne jis praeina, o žmonės praeina iš vieno blogo sapno į kitą blogą sapną, ir pirma humanistai, nes nesiėmė atsargumo priemonių. (psl. 38).

Tik jūra ten, už namų, tarsi už neryškios šaškių lentos, bylojo, kad nei nusiraminimo, ne atilsio širdis pasauly rast negali. (psl. 41).

– Atvirai pasakykit man, ką jūs turit galvoj, ar esat tikras, jog čia kalbama apie marą?
– Jūs ne taip keliat problemą. Tai ne žodyno klausimas, tai tik laiko klausimas. (psl. 51).

– Matot, daktare, aš noriu, kad tą dieną, kai rankraštis atsidurs pas leidėją, tas, jį perskaitęs, atsistotų ir pasakytų savo bendradarbiams: „Nukelkite skrybėles, ponai!“.
[….]
– Ištisus vakarus, ištisas savaites galuojuosi dėl vieno kokio žodžio… kartais dėl paprasto jungtuko.
Čia Granas stabtelėjo ir paėmė daktarui už apsiausto sagos. Jam pynėsi žodžiai bedantėje burnoje.
– Suprantate, daktare, jei yra reikalo, gana nesunku pasirinkti, katrą dėti: bet ar ir. Jau sunkiau apsispręsti, katras tinka: ir ar apskritai. Bet, aišku, sunkiausia, kai nežinai, ar reikia dėti ir, ar nereikia.
[….]
– Gražų gegužės rytmetį elegantiška amazonė jojo ant puikios kaštonės žydinčioms Bulonės miško alėjom. (psl. 99).

Maras – tai visų pirma apdairi, nepriekaištinga, gerai veikianti administracija (psl. 168).

– Viena, kas mums belieka, tai buhalterija! (psl. 191).

Ir iš tiesų, klausydamasis iš miesto atlekiančių džiūgavimo šūksnių, Rijė prisiminė, jog tam džiūgavimui visada gresia pavojus. Mat jis žinojo tai, ko ši įsilinksminusi minia nenumanė ir ką galima perskaityti knygose, kad maro bacila niekada nežūsta ir neišnyksta, kad ji gali dešimtmečius likti miegoti rakanduose ir baltiniuose, kad ji kantriai laukia kambariuose, rūsiuose, skryniose, nosinėse bei senuose popieriuose dienos, kai maras žmonių nelaimei ir jiems pamokyti pažadins savo žiurkes ir jas pasiųs gaišti į kokį nors laimingą miestą (psl. 280).