Vytautė Žilinskaitė. Robotas ir peteliškė.

Zilinskaite_RobotasŽILINSKAITĖ, Vytautė. Robotas ir peteliškė [apsakymai]. Iliustravo Stasys Eidrigevičius. Vilnius: Vaga, 1978. 134 p.

„Oje! – net susirietė iš baimės Aurimas. – Ko gero, tai nebuvo sapnas!“ (Verksnio ežeras, psl. 8).

Vaikystėje nemėgau šios knygos: pernelyg keistos iliustracijos, vaikui nelabai suprantami tekstai…

Tačiau ir suaugus kartais norisi perskaityti kokią vaikišką knygą. O tada ir prasideda: paprasti veikėjai virsta ypatingais, o neįmantrus tekstas pasirodo besąs išminties pilnu kūriniu.

– Na ir kas, kad aš turiu šimtus kojų, – tarė jis žiogui. – Juk višta mane lengvai aplenkia!.. Taip, žinoma, motina gamta labai nelygiai paskirstė mums kojas, bet širdį – širdį įdėjo visiems tik po vieną. O tavo, žiogeli, tokia narsi ir vyriška širdis, kad jos neatstos ir tūkstančiai sveikų kojų! (Žiogas stiklinėje, psl. 84)

Knyga tikrai puiki. Gaila, kad kažkada ji nebuvo mano mėgstamiausia. Nors.. esu įsitikinusi, kad tie keistai atrodę piešiniai, paprasti, jautrūs tekstai ir užaugino mane tokią, kokia esu ir šiandien.

„Ne, – papurtė jaunasis sliekas galvelę, – sakykit, ką norit, o pasaulis puikus ir nuostabus“ (Bebaimis sliekas, psl. 23).

Įrašo “Vytautė Žilinskaitė. Robotas ir peteliškė.” komentarai: 2

  1. As irgi suskaiciau jau budamas paauges. Tikrai keistos iliustracijos, nors ir tekstai savotiski kai kurie.

  2. LABAI LABAI GERA KNYGA. Dabartiniams vaikams labai bus naudinga, jei mama prieš miegą perskaitys.
    Iliustracijos aukščiausio lygio. Tai knygos kultūra, pavyzdys kaip knyga turi atrodyti. Bendradarbiavimas aukščiausios klasės: leidėjas, rašytojas, dailininkas.
    Ir tikrai nieko “sovietiško“ Prisimenu dar iš vaikystės, ir savo vaikui skaičiau.

Komentavimo galimybė išjungta.