Maeve Binchy. Kalėdų skrynelė.

Nors Kalėdos jau praėjo, bet už lango tokia žiema, kad pamačiusi šią knygą iš karto ir pasiėmiau. Apsakymus skaičiau taip seniai. Kadangi „Raudonlapis bukas“ buvo tikrai nebloga, o šia knygute intensyviai prieš šventes buvo prekiaujama visuose knygynuose, nusiteikiau maloniam pasiskaitymui.

Taip ir buvo, pirmus du apsakymus perskaičiau su įdomumu ir malonumu. Tačiau tik pirmus… Kaip knygelė ir pavadinta, visi apsakymai susiję su Kalėdomis. Viskas būtų gražu, trumpos istorijos, malonūs veikėjai, (kurie dažniausiai yra geriečiai, nes tik aplinkiniai yra blogiečiai), pastangos padaryti kažką gerą; netikėta, beveik visada jau pradžioje lengvai nuspėjama, ir kaip taisyklė, laiminga pabaiga. Taigi, viskas būtų man toje knygoje gražu, bet maždaug ties viduriu susidariau tokį Kalėdų vaizdą: tai kelios dienos metuose, kada žmonės yra priversti baisiausiai kankintis, plėšytis dėl dovanų, papuošimų, eglučių, valgių, gėrimų, svečių, uošvienių, visuomenės nuomonės ir dar dievai žino ko, kad tik geriau pasirodytų, pasipuoštų, sužavėtų: vyrą, vaikus, tėvus, merginas, vaikinus, meilužius, o svarbiausia, save. Na, o jeigu, neduok dieve, per Kalėdas lieki vienas ar viena, tai tada tu esi visuomenės pasmerktas ar pasmerkta. Todėl per Kalėdas reikia apsimesti, kitaip liksi nesuprastas…

„…šypsotis truputėlį apsimestine šypsena. Tokiomis šypsenomis, kaip vaikai kaukėmis, per Kalėdas pasipuošia milijonai žmonių.“

Na, bet knygos tikslas, manau nebuvo parodyti tą Kalėdų tuštybę. Knygos tikslas buvo parodyti tą gerąją pusę, susitaikymą, gerus darbus ir pan… Bet kad tos tuštybės ten buvo tiek daug… o apie tą Kalėdų tikrą prasmę net neužsiminta.

Gerai, kad šią knygą perskaičiau jau po Kalėdų…


Įvertinimas:  *
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).