
MARSON, Angela. Blogio žaidimas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė. Kaunas: Jotema, 2016. 368 p.
Detektyvė Kima Stoun – II knyga.
Gavom patvirtintą aukos tapatybę… ir tau tai nė kiek nepatiks.
Pirmas sakinys: Liko trys minutės.
Taigi, antra Kimos byla. Kima – tai, kaip ir dešimtys kitų (ar kada skaičiavote, kiek turit patinkančių ar nepatinkančių knyginių detektyvų tyrėjų personažų?) – keistuolė, uždara, atsiskyrusi, traumuota, skaudinta ir panašiai. Bet ryžtinga, atkakli ir, ankščiau ar vėliau, tikrai pasieks savo. Komanda gal ir ne visada ja džiaugiasi, bet skaitytojai – visada. Skaitom, kas vėl nutiko.
O nutiko kai kas baisaus. Įpainioti vaikai. Ir įpainioti taip, kad ei, baisu skaityti. Baisu skaityti net ir knygoje, o tada dar supranti, kad panašūs dalykai tikrai nutiko ir nutinka. Gerai, knygoje istorija išgalvota, bet juk taip būna… Neseniai rašiau, kad Kingo siaubas paskutinėje knygoje jau kažkoks išsikvėpęs. Taip, tikrai, palyginus su nusikaltimu, kurio imsis Kima, išsikvėpęs tikrai.
Šioje istorijoje yra labai įdomus personažas. Sociopatas. Jo darbeliai iš karto atskleidžiami skaitytojui – taip autorė bando pasikapstyti po psichologiją. Koks turi būti žmogus, kokia turi būti logika, minčių eiga, gebėjimas perprasti aplinkinius ir jais manipuliuoti. Labai įdomu skaityti. Šiek tiek prisimiršta pagrindinis nusikaltimas.
Patiko. Ta britų kriminalistinė literatūra taip netoli nuo tų tradicinių, tipinių detektyvų. Kas toliau? Toliau – dar dešimt gerų istorijų!