WALTARI, Mika. Turmsas nemirtingasis. Dešimt knygų apie jo žemiškąjį gyvenimą maždaug 520-450 m. pr. Kr. [romanas]. Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė. Vilnius: Tyto alba, 2006. 456 p.
Jau neabejojau – žinojau kada nors sugrįšiąs. Kada nors, gūsingam vėjui papūtus, žengsiu iš kapo nauju kūnu po giedru dangum. Pavėsingų pušų sakų kvapas. Mėlynas deivės kalno kupolas. Jei tuomet neužmiršiu, iš kapo brangenybių pasiimsiu tik prasčiausią molio puodelį. Susibersiu akmenėlius į delną, sugniaušiu juos ir prisiminsiu praėjusį gyvenimą.
Ar Mika Waltari parašė ką nors geriau už Sinuhę Egiptietį? Ne, tikrai ne. O ką nors panašaus? Taip. Ir ne vieną knygą.
Turmsą literatūros žinovai vadina mistiškiausiu rašytojų kūriniu. Tikriausiai dėl to, kad jame užsimenama apie etruskus – vieną paslaptingiausių senovės civilizacijų. Taip, perskaitėte teisingai – užsimenama. Tik. Tuo visa mistika ir baigiasi (na, neskaitant keliolikos puslapių pabaigoje). Bet geresnių mistinių knygų tikrai galima nesunkiai surasti. Istorinių – taip pat. O gražesnio stiliaus – vargu.
Tai ir mėgaujiesi tokia lėtai besirutuliojančia, spalvinga, gražiai sumegzta istorija.
Turmsas savo kilmės nežino, nežino, kas yra sapnas, o kas – praėjusio gyvenimo tiesa. Dievai norėjo, kad jis keliautų į vakarus. Kelionėse prasideda nuotykiai. Kaip gi kitaip, jei tavo geriausi bendražygiai jūrų plėšikas ir piratas Dionisijus iš Fokajos, garsiojo Heraklio palikuonis Dorėjas iš Spartos ir gydymo meną išmanantis Mikonas. Tanakilė ir Arsinoja. O kur dar visokie valdovai ir tironai. Sikanai. Visokios pergalės ir pralaimėjimai..
Geriau nei Sinuhė? Žr. pirmą sakinį :).
kaskaityti.lt 