Dalia Urnevičiūtė. Našlės rūtos.

URNEVIČIŪTĖ, Dalia. Našlės rūtos: [apysakos]. Vilnius: Vaga, 1972. 206 p.

Kastė dabar žinojo: metams slenkant, skausmas žemyn auga, galiausiai ir visai mažutėlis palieka. Bet jo šaknis gili, oi, gili! Neduok dieve ją pakliudyti… (Našlės rūtos, psl. 12).

Dar vienas stebuklas lietuvių literatūroje. Apysaka apie moterį, praradusią mylimą žmogų. Paprasta iki begalybės, ir kartu nepaprasta, gera ir išmintinga. Skaičiau ir gerėjaus žodžiais, sakiniais, tekstu be jokių ypatingu šiuolaikiškų įmantrybių. Tekstu, kuris tiek daug savyje gali turėti.

Gražu… Kodėl ji ankščiau to nematė?
Tik ėjo, bėgo, dirbo. Statėsi šitą nameliuką, paskui gimė vaikas, pirko karvutę. Paskui… Kas dar paskui? Ėjo, žemai palenkusi galvą, pilną mažų, šiltų rūpesčių, ir neturėjo kada jos pakelti aukštyn. (Našlės rūtos, psl. 9).

Kita apysaka, „Oranžinis šalmas“, apie du mylinčius, tačiau vienas kitą nelabai tepažįstančius žmones. Nevykusi poetė ir neblogas motociklininkas… Kiekvienas skyrelis parašytas iš vieno ar kito veikėjo pozicijos (kaip apie Picoult dar niekas nieko net girdėję nebuvo…). Apie meilę, žodžius, supratimą, tylą ir nesusipratimus. Apie susipažinimą.

Kad daugiau apie tai negalvočiau, užėjau į paštą ir pabandžiau parašyti Godai laišką. Rašyti pasirodė ne taip jau paprastai po to, ką aš perskaičiau jos bloknote. Aš neberadau žodžių, kurie būtų tik mano. Troškau pasiguosti, ir nieku gyvu nenorėjau jos dėmesio iš pasigailėjimo. Taip aš to laiško ir neparašiau, tik išsitepliojau violetiniu rašalu ir išėjau į tą pačią gatvę dar labiau prislėgtas. […]
Rytojaus dieną pasiunčiau Godai telegramą. (Oranžinis šalmas, psl. 188).

Gražu. Kartais toli ieškoti ir nereikia.
Laaabai patiko.

Reklama

Įrašo “Dalia Urnevičiūtė. Našlės rūtos.” komentarų: 1

  1. Atgalinė nuoroda: Dalia Urnevičiūtė. Stiklinis namas. « Ką skaityti?

Komentavimo galimybė išjungta.