Mark T. Sullivan. Apsivalymo ritualas.

Jau seniai norėjau paskaityti gerą trilerį. Su pašaudymais, nežinomais žudikais, įtemptu siužetu. Todėl iš šios knygos tikėjausi be galo daug. Tuo labiau, kad beveik visiems ji nepaprastai patiko. Medžiotojai, susirenka, atrodo, į nerūpestingą medžioklę kažkur Kanados giriose, medžioti baltauodegių elnių. Civilizacija pasiliko kažkur toli, aplink giria ir rekordinio dydžio elniai. Malonumas garantuotas. Tačiau greitai ne elniai, o jie patys tampa paslaptingo medžiotojo taikiniais. Betprotiška medžioklė prasideda, ir kaip parašyta knygos viršelyje: „kraują stingdanti įtampa ir labai gerai parašyta knyga neleis jums užsnūsti!“

Deja, galima ne tik užsnūsti, bet ir užmigti įvykiams dar net gerai neįsibėgėjus. Dialogai, bent jau pradžioje, lėkšti kaip meksikiečių seriale. Siužetas vos vos rutuliojasi, kol veikėjai išsipakuoja daiktus,  susikabina drabužius į spintas ir sočiai pavakarieniauja… Pagaliau, kažkur ties knygos viduriu, pradeda rastis intriga. Skaityti jau įdomiau, bet tik iki tol, kol autorius atskleidžia žudiko tapatybę… Toliau viskas, kaip amerikietiškame filme – autorius juk amerikietis…

Gal ką nors praleidau, bet taip ir nesupratau, kur buvo kraują stingdanti įtampą. Nors, kitą vertus, gal ir ne ta įtampa svarbiausia. Sužinojau šį tą apie medžioklę. Kad elnius galima ne tik sekti pėdsakais. Galima lakstyti miškais ir juos vaikytis. Galima skaityti jų mintis.

Visi gamtos kūriniai yra žudikai. Kad gyventume, turime žudyti. Toks miško dėsnis. Tik mes, žmonės, kitaip nei žvėrys, tai suvokiame, ir kiekvieną mirtį mums lemtą išgyventi tarsi mūsų pačių mažutę žūtį.

Knygoje daug mikmamų, huikolų, marajakamių ir dar visokių indėnų psichologijų ir apeigų. Jie juk geriausiai jautė gamtą ir pasaulį. Bet ta siužeto linija manęs neįtikino.

Knyga galbūt ir sustingdys kraują tiems, kurie iš jos daug nesitikės.

——————–
Įvertinimas: *
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).

Reklama