SEETHALER, Robert. Tabakininkas [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 199 p.
– Na, vis dėlto dauguma kelių atrodo man tarsi pažįstami. Bet iš tiesų žinoti kelius ir nėra mūsų lemtis. Mūsų lemtis kaip tik yra jų nežinoti. Mes ateiname į šį pasaulį ne rasti atsakymų, bet užduoti klausimų. Sakytum, klaidžiojame nuolatinėje tamsybėje, ir tik jeigu labai pasiseka, kartais išvystame plykstelint švieselę. Ir tik turėdamas daug drąsos arba atkaklumo, arba kvailumo, o geriausia visko kartu, gali ir pats šen ten palikti savo ženklą!
Smagu, kad vos tik pamačius naują knygą, nuojauta šnabžda – skaityk mane, esu gera knyga. Dar smagiau, kai ta nuojauta neapgauna. Francelis, bernutis (koks žodis!) atvažiuoja į Vieną dirbti tabako krautuvėlėje pas Otą Trsneką. Tabakininko klientai patys įvairiausi, vienas jų – pats Sigmundas Freudas. Pasinaudodamas keliais cigarais, suskintais narsių vyrų ant saulėtų, derlingų San Chuan i Martineso upės krantų ir švelniai susuktais jų dailių moterų rankų, Francas susipažįsta su profesoriumi artimiau, ir tarp jų užsimezga draugystė.
Labai patiko. Pirmiausia, įdomus istorinis kontekstas. Laikai neramūs, ketvirto dešimtmečio pabaiga, bet Francui kas! Jis ką tik sutiko gražuolę čekę ir jau ketina dėl jos išprotėti. Gerai, kad vos už kelių gatvelių profesoriaus namai, o po langais stovi suoliukas, ant kurio susėdę jiedu kalbasi. Tiesa, šių pokalbių šiek tiek bijojau, labai jau jie visur akcentuojami. Bet be reikalo – jie tokie paprasti, o Francas vis auga ir keičiasi, jau, žiūrėk ir dingęs tas naivus bernelis…
Dar vienas labai didelis pliusas – na tiesiog vienas malonumas skaityti tokią prozą! Vietomis, ypač pradžioje, atrodė, kad autorius rašydamas šypsosi. Šypsosi net ir pabaigoje, kai skaitytojo veidas niaukiasi. Tobula. O dar tas pirkėjos liudijimas apie vienos nakties įvykius. Perskaitei ir skaityk dar kartą. Gražu.
O svarbiausia, pasakojimas taip susipina ir susilipdo, kad pabaigoje belieka tik atsidusti.
Nuo to laiko, kai jis Prateryje Francas surado ir čia pat prarado savo laimę, buvo praėję du mėnesiai. Du mėnesiai liūdnų dienų ir bemiegių naktų.
– Kaipgi prastai atrodai! – pakartojo Otas Trsnekas. – Šuniškai nusivaręs, jei tiksliau pasakius. Kaip pačios mirties nelabas senelis. Baltas it popierius, sulysęs it pagaikštis, mirtinai nusibaigęs ir mažiausiai dešimčia metų pasenęs. Jei ir toliau šitaip, galėsi kitąmet prašyti pensijos.
– Ne, ne, man viskas gerai, – skubiai patikino Francas ir pasilenkė prie laikraščio, išslydusio iš suglebusių rankų. – Gal mane lyg ir oras vargina, bet šiaip nieko blogo.
– O kuo gi tas oras netinka?
– Kad… truputį šaltoka.
– Tai juk dabar žiema.
– Taip, – tyliai atsiduso Francas, – žiema.
Tabakininkas per akinių viršų pažvelgė į savo mokinį, kuris mėgino su visa galva sulįsti į ekonomikos puslapius.
– Tai kas gi dar, išskyrus tą didžiai neįprastą aplinkybę, kad žiema šįmet užklupo mus jau gruodį, kas gi dar tave slegia?
Kelias sekundes vaikinas dar spyrėsi, bet galiausiai neišsilaikė. Laikraštis nučiuožė ant grindų. Francas pašoko nuo taburetės ir, atvertęs galvą į apdulkėjusias lubas, beviltiškai sušuko:
– Aš įsimylėjau!
kaskaityti.lt 