Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir kasininkės.

NARMONTAITĖ, Nijolė. Aktoriai, režisieriai ir kasininkės […..). Iliustracijos Rimo Valeikio. Knygos apipavidalinimas Agniaus Tarabildos. Vilnius: Alma littera, 2015. 336 p.

Štai tokios buvo gastrolės.

Esu šiokia tokia teatro gerbėja. Labiausiai man patinka aktorių gebėjimas visiškai pasikeisti. Štai viename spektaklyje aktorius – šuo, kitame – Pinčiukas, dar kitame atašė, tarnas ar pastorius. Aktorių kuriami personažai dažnai tokie skirtingi ir belieka tik žavėtis, kad jie kiekvienoje situacijoje vis kitokie. Tai man yra tikras teatro stebuklas.

Tačiau… Net nenumaniau, ir net negalvojau, kas iš tikrųjų vyksta scenoje. Toks įspūdis, kad aktoriai nuolat pamiršta tekstus, juokiasi scenoje iš savo klaidų, krečia pokštus vieni kitiems ir patenka į tūkstančius netikėtų situacijų. O žiūrovai nieko nepastebi, tikėdami, kad taip ir turi būti. Todėl antraštė „Ko nematė žiūrovai“ – visiškai teisinga. Dažnai juk tik nujaučiame, kas tai yra teatro gyvenimas. Tik tiek.

Autorė tą žiūrovų supratimą pamažu keičia. Nuotaikingai, linksmai, netikėtai. Knyga labai pozytyvi, šviesi, linksma. Puikiai apipavidalinta, gražiai ir tiksliai iliustruota, malonu ją paimti į rankas, pavartyti, paskaitinėti.  Šaunu, kad sovietiniai laikai nesutapatinami tik su tremtimi, mirtimi, nelaimėmis. Žmonės gyveno, mokėjo ir pasidžiaugti, ir kitus pradžiuginti. Ir teatras, pasakodamas įvairias istorijas gebėjo tai daryti. Gal todėl prie teatro kasų rikiuodavosi eilės,kažko daugiau nei duonos ir mėsos ištroškusių žiūrovų.

Kai kuriuose tekstuose jaučiama ir šiokia tokia arogancija… Aš buvau žymus, mane visur kvietė, buvau visų mėgstamas, gerbiamas ir panašiai. Kartais tai erzina. Bet toliau tekste skaitai per kokius vargus tai pasiekta ir numoji į tai ranka:  juk didelis pasitikėjimas savimi – privaloma aktoriaus savybė. Kitaip tų istorijų net nebūtų buvę, ar ne?

Labai patiko.