Citatos [24]

Justinas Marcinkevičius. Dienoraščiai ir datos.

Kuo įvairesnė literatūra, tuo daugiau širdžių ji aprėpia (psl. 17).

Pasitaiko eilėraščių, kurių negalima suvaldyti – jie rašosi patys. (psl. 33).

Pušyno katedroj tylu. Tik lengvas rūkas – tartum smilkalai. Ir pirmas saulės spindulys – kaip Dievo pirštas. Bet pasigirsta kirvis: nuo aukos prasideda gyvenimas.
Užriškit medžiui akis, kai kirviu užsimojat. (psl. 44).

Visų mūs drabužiai vienodi: mes apsirengę laiku.
Visi mes turim ir vieną didelį, bendrą tikslą: esam mirtingi. (psl. 44).

Keista šviesa blyksteli veide, dvelkteli saldus alsavimas, turbūt tai laimė prabėgo pro šalį. (psl. 44).

Neliks duonos su druska – liks tėvynė. (psl. 45).

Regėjau vienąsyk, kaip skrido vaikas. Prieš tai jis žaidė vienas sau, kažką kalbėjo, statė, įrodinėjo, ginčijosi, barės. Staiga pašoko, griebė baltą plunksną, kuri styrojo įsmeigta į smėlį, sušuko: „Jeigu taip – aš išskrendu!“
Ir ką jūs manot – jis tikrai išskrido.
Visi mes išskrendame iš vaikystės.
O ji pasiveja mus senatvėje, kai pavargę mūsų sparnai jau nepakelia mūsų. (psl. 145).

Gyvenimas eina ir eina. Tai vienas, tai kitas tamsoj atsidūsta: jau vakaras. Ugnies atspindžiai šokinėja ant sienų, ant mūsų veidų, susikibusių rankų.
Sakytum, kad nieko nevyksta. (psl. 195).

Nežinau, ar yra mažos tautos istorijoje laikotarpis, kurį ji galėtų pavadinti laimingu. Nelaiminga ir mūsų literatūra, visą laiką turėjusi laikyti glėbyje, saugoti ir ginti patį brangiausią – savo kalbą. Užtat kai šiandien koks nors estetas prikiša lietuvių literatūrai jos meninį neišprusimą – nesupranti, ko čia daugiau: kvailumo ar piktos valios. Pažiūrėk, žmogau, per kokius vargus ėjome! O jeigu išėjome, tai čia nemažas tos neišprususios, pilkos literatūros, to naivaus klojimo teatro, tų vargonininkų, organizavusių kitados pirmuosius chorus, nuopelnas. Žinoma, žinoma, kur nors Paryžiuje visi jie būtų pasiekę daugiau. Bet menininkas nepasirenka tėvynės. Jis gali ją tik užmiršti. Net ir jos duoną valgydamas. (psl. 197).