Justinas Marcinkevičius. Dienoraščiai ir datos.

MARCINKEVIČIUS, Justinas. Dienoraščiai ir datos. [sudarė Valentinas Sventickas]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011 . 472 p.

Neliks duonos su druska – liks tėvynė. (psl. 45).

Vasario mėnuo – Justino Marcinkevičiaus laikas. Ir taip jau sutapo, kad neseniai baigiau skaityti jo dienoraščių ir minčių knygą.

Ji nuostabi. Neabejotinai viena geriausių mano kada nors skaitytų knygų. Išmintinga, prasminga, gražia lietuviška kalba parašyta. Ko daugiau galima norėti iš knygos?

Pušyno katedroj tylu. Tik lengvas rūkas – tartum smilkalai. Ir pirmas saulės spindulys – kaip Dievo pirštas. Bet pasigirsta kirvis: nuo aukos prasideda gyvenimas.
Užriškit medžiui akis, kai kirviu užsimojat. (psl. 44).

Ją beveik visą galima cituoti. Skaityti vėl ir vėl. Arba įsidėti į kuprinę, jei kada reikės emigruoti.

Nes kaži, ar dar kas taip kada sugebės parašyti apie Lietuvą. Apie Kalbą ir Tėvynę. Apie literatūrą.

Nes kaži, ar dar kas sugebės taip mylėti.

Nežinau, ar yra mažos tautos istorijoje laikotarpis, kurį ji galėtų pavadinti laimingu. Nelaiminga ir mūsų literatūra, visą laiką turėjusi laikyti glėbyje, saugoti ir ginti patį brangiausią – savo kalbą. Užtat kai šiandien koks nors estetas prikiša lietuvių literatūrai jos meninį neišprusimą – nesupranti, ko čia daugiau: kvailumo ar piktos valios. Pažiūrėk, žmogau, per kokius vargus ėjome! O jeigu išėjome, tai čia nemažas tos neišprususios, pilkos literatūros, to naivaus klojimo teatro, tų vargonininkų, organizavusių kitados pirmuosius chorus, nuopelnas. Žinoma, žinoma, kur nors Paryžiuje visi jie būtų pasiekę daugiau. Bet menininkas nepasirenka tėvynės. Jis gali ją tik užmiršti. Net ir jos duoną valgydamas. (psl. 197).

Skaitykim.

Reklama