MANDEL, Emily St. John. Stiklo viešbutis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 336 p.;
Kiekvienoje istorijoje galima tiek daug nutylėti.
Pirmasis sakinys: Pradėk nuo pabaigos: krintu stačia galva palei laivo bortą šėlstančios audros tamsybėje, kvapą atėmė nuo šoko, kai nugarmėjau, mano kamera skrieja šalin per lietų…
Ne tik pirmas sakinys, visas pirmas įžanginis skyrius tiesiog atėmė žadą. Oho, kokia pradžia, ar taip ir toliau?
Istorija bus apie Vinsentą. O aš nieko negaliu parašyti. Nieko! Nes taip nesinori ką nors atskleisti ir sugadinti visą įspūdį. Gal todėl ir knygos aprašymas toks miglotas. Perskaičiau jį, ir nelabai supratau, kas čia bus. Ar čia distopija? Detektyvas? O gal fantastika? Jei atvirai, tai knygą atsiverčiau vien dėl to, kad kažkada skaičiau autorės fantastinį romaną „Vienuolikta stotis“. O fantastika man patinka.
Bet čia fantastikos nebus. Pats skaitymas jau kažkokia fantastika. Įspūdis pranoko visus lūkesčius. Konkreti knyga – dėlionė. Skaitai atskirus fragmentus ir bandai juos padėti į teisingą istorijos vietą. Tada sujungti su kitu fragmentu. Dar kitu. Skamba sudėtingai? Ne, tikrai ne, įgudusiam skaitytojui – jokių problemų. Bet tas toks šiek tiek kitoks pasakojimas tikrai labai džiugina.
Pati istorija….. Žinot, kiekvienoje istorijoje vis tiek būna pats mėgiamiausias / nemėgiamiausias personažas. Čia tokio nebuvo. Visi jie – tarsi nutolę, tarsi žiūrėtum į juos per stiklą (o gal per rūką?). Gyvenimas bėga, stebiesi, gal net pergyveni, jaudiniesi, bet jie taip ir lieka nutolę. Nei vienas netampa artimu. Bet įsimintinu – tai tikrai visi.
Ir šis nenusakomas kūrinys, žinoma, turi savo vyšnią ant torto. Tai finansinio sukčiavimo schema. Labai įdomu. Labai! O palipus finansine piramide aukštyn ir atsiskleidė visa mano sudėliotos dėlionės didybė. Oho. Puikus skaitinys! Nekasdienis.
Šis romanas – tai lobių žemėlapis, suplėšytas į skutelius. Tikras malonumas tuos žmogiškosios kartografijos ryšius ir susikirtimus bandyti sudėti draugėn. (Guardian).
Beje baigėsi taip pat įspūdingai, kaip ir prasidėjo. Oi, norėčiau dar daugiau šios autorės knygų.
kaskaityti.lt 
Nežinau, nesusidėliojo man ta dėlionė kažkaip taip kaip jus sužavėjo, reiktų vėl jūsų išaiškinimo, kaip su Vienuolikta stotim. Nes, nu, apie ką šita knyga? Man apie kažką gavos. Nors antrą pysę galima sakyt surijau, man pirma knygos dalis su antra kažkaip nelabai limpa. Ar tikrai viešbutis ašis? Man tai kažkaip ne. O jei ne ašis, tai kas tada? Ir kokia Volterio rolė, kam jam tiek dėmesio? Kažkaip gerokai prablaškyta man. Realiai įdomu tik nuo Ponzio pasidare, tai apie vidurį.
Chmmm… kažkaip gal net sunku būtų kažką dar pasakyti.. Užrašau emociją. O ta emocija stipri buvo. Ir keista tokia. Jau vien tai, kad joks personažas nebuvo „savas“. Tokie visi „iš tolo“. Bet patiko nuo pirmo sakinio. Intriga – tai apie ką čia bus? Na tai apie gyvenimą, tikriausiai. Gal per daug puslapių prirašyta? Bet galvoju – ne, nebūčiau į tą atmosferą įsijautusi. Dabar kaip tik. Volteris man – tai tokia tos atmosferos dalis. Dalelė. Nežinau net… Va, pasiėmiau dar kartą pavartyti (jau buvau pamiršusi, kas tas Volteris…:). Savotiška, bet faina. Norisi tokių, ypač jei detektyvų pasidaro per daug.
Iš vis ne tai, ko tikėjausi (kažkokios fantastikos gal, postapokalipsės beveik). Bet nenusivyliau.
Aš ca vis galvoju, kokį čia vertinimą reiks uždet ir nežinau.
Emocinį! 🙂