POSTORINO, Rosella. Ragautojos [romanas]. Iš italų k. vertė Rasa Klioštoraitytė. Vilnius: Alma littera, 2020. 320 p.
Tris kartus per dieną niekada nepasibeldusi aplanko baimė, neįspėjusi prisėda šalia, o jei pakylu, seka iš paskos, tarsi palaikytų man draugiją.
Pirmasis sakinys: Įėjome po vieną.
Po „Maisto ragautojos“, sudominta temos, perskaičiau dar vieną panašią knygą. Dar viena jauna berlynietė, Roza, ne savo valia tampa Hitleriui gaminamo maisto ragautoja. Nagi, juk čia toks pasiaukojantis darbas, ar ne? Kai visa šalis badauja, niekada nejauti alkio jausmo, valgai skaniausią maistą. Tai ko tiek verksmų ir ašarų?
Tikrai nieko ypatingo. Jei „Maisto ragautojos“ realiai gyvenusių žmonių istorija, ši – visiška fikcija. Jei „Maisto ragautojose“ visa Hitlerio virtuvė, įpročiai, jį supę žmonės ir artimiausia aplinka buvo čia pat, čia gi – nors ir arti, bet už užminuotų laukų. Jei „Maisto ragautojose“ ir buvo įdomių faktų, kurių autentiškumą vėliau galima buvo pasitikrinti gūglėje, šioje – nieko išskirtinio.
Bendra viena tema. Moteriški išgyvenimai. Rozos išgyvenimai – visiškas standartas ir šablonas. Perkėlus ją į bet kokį kitą istorinį laikmetį nieko ir neatskirtumei. Na dingos jos vyras kare – dingo. Na turėjo susipažinti ir susigyventi su savo likimo draugėmis – turėjo. Na neatsispyrė meilei ir aistroms – neatsispyrė. Tiesiog standartas ir tiek.
Tiesa, pabaigoje siužetas kažkiek įsibėgėjo. Dar tiesa, kad stilius nebuvo visai banalus, skaityti gal dar net maloniau, nei „Maisto ragautojas“. Bet vis tiek. Jei ne pati intriguojanti tema, būtų tikrai nieko įdomaus. Ir nebuvo.
Nieko labai nesitikėjau, tai labai ir nenusivyliau.
kaskaityti.lt 