Bianca Bellová. Ežeras.

BELLOVÁ, Bianca. Ežeras [romanas]. Iš čekų k. vertė Kristina Karvelytė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 192 p.

Tada patraukia į miestą. Neturi jokio pažįstamo, kurio galėtų pasiteirauti, su kuo galėtų pasitarti. Net nežino, kaip turi klausti; nežino, nei koks jo motinos vardas, nei kaip ji atrodo. Nežino, ar ji apskritai gyva. Ieško moters, kurios egzistavimas toks pat tikras kaip ir ežero Dvasios.

Pirmasis sakinys: Namis visas suprakaitavęs.

Prisiskaičiau tiek meniškų aprašymų! Viskas išnagrinėta skersai ir išilgai. Poetiškai. Literatūriškai. Moksliškai. O man norisi trumpai. Keliais sakiniais.

Suintrigavo aprašymas. Tokie žodžiai, kaip distopinis, ekologinė katastrofa, siurrealistinis, mažos apimties knygoje žada kvapą gniaužiančią istoriją. Ją ir gavau. Berniukas Namis kažkur šalia slenkančio ežero (galbūt užuomina apie Aralo jūros katastrofą, apie kurią nieko nežinojau), keistame kaime (Borosas?) su keistais žmonėmis, gyvena, rodos, visai įprastą, kasdienišką gyvenimą, kuris, žvelgiant iš dabarties perspektyvų, atrodo visiškai siurrealus.

Berniukas auga, jį ištinka gyvenimas, trapias viltis naikina kasdienybė. Jokių gėlyčių ir gražių spalvų nebus. Paauglystė, savęs paieškos – žiaurios, sunkios, kankinančios, sekinančios, traumuojančios. Tiek fiziškai. Tiek dvasiškai.

Nes stilius toks, kad belieka tik viską išjausti, pajusti visą tą smarvę, purvą ir dulkes. Išgyventi visus baisumus, sėkmes (kurių beveik nebuvo), ir nesėkmes (kurios sekė viena paskui kitą). Baisu. Bet knygos užversti nesinori. O dar ta nenusakoma normalumo (jiems) – nenormalumo (skaitytojui) atmosfera…

Norisi, kad Namiui viskas būtų gerai. Kad istorija būtų holivudinė, jis laimėtų milijoną, nusifilmuotų Holivude, būtų žvaigždė ar panašiai. Bet čia senasis žemynas. Čia tokių stebuklų nebus. Tik noras išgyventi. Judėti pirmyn. Nors nelabai yra kur.

Pabaiga gera. Visada galvoji, kaip baigsis knyga, kai, rodos, jokia pabaiga nėra tinkama. Ir smagu, kai autoriai randa išeitį. Suteikia krūvą minčių ir emocijų. Galų gale tiesiog džiaugsmą, kad gyvenu čia ir dabar. Kokie mes laimingi!

Pakomentuok

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.