Emily St. John Mandel. Stiklo viešbutis.

MANDEL, Emily St. John. Stiklo viešbutis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 336 p.;

Kiekvienoje istorijoje galima tiek daug nutylėti.

Pirmasis sakinys: Pradėk nuo pabaigos: krintu stačia galva palei laivo bortą šėlstančios audros tamsybėje, kvapą atėmė nuo šoko, kai nugarmėjau, mano kamera skrieja šalin per lietų…

Ne tik pirmas sakinys, visas pirmas įžanginis skyrius tiesiog atėmė žadą. Oho, kokia pradžia, ar taip ir toliau?

Istorija bus apie Vinsentą. O aš nieko negaliu parašyti. Nieko! Nes taip nesinori ką nors atskleisti ir sugadinti visą įspūdį. Gal todėl ir knygos aprašymas toks miglotas. Perskaičiau jį, ir nelabai supratau, kas čia bus. Ar čia distopija? Detektyvas? O gal fantastika? Jei atvirai, tai knygą atsiverčiau vien dėl to, kad kažkada skaičiau autorės fantastinį romaną „Vienuolikta stotis“. O fantastika man patinka.

Bet čia fantastikos nebus. Pats skaitymas jau kažkokia fantastika. Įspūdis pranoko visus lūkesčius. Konkreti knyga – dėlionė. Skaitai atskirus fragmentus ir bandai juos padėti į teisingą istorijos vietą. Tada sujungti su kitu fragmentu. Dar kitu. Skamba sudėtingai? Ne, tikrai ne, įgudusiam skaitytojui – jokių problemų. Bet tas toks šiek tiek kitoks pasakojimas tikrai labai džiugina.

Pati istorija….. Žinot, kiekvienoje istorijoje vis tiek būna pats mėgiamiausias / nemėgiamiausias personažas. Čia tokio nebuvo. Visi jie – tarsi nutolę, tarsi žiūrėtum į juos per stiklą (o gal per rūką?). Gyvenimas bėga, stebiesi, gal net pergyveni, jaudiniesi, bet jie taip ir lieka nutolę. Nei vienas netampa artimu. Bet įsimintinu – tai tikrai visi.

Ir šis nenusakomas kūrinys, žinoma, turi savo vyšnią ant torto. Tai finansinio sukčiavimo schema. Labai įdomu. Labai! O palipus finansine piramide aukštyn ir atsiskleidė visa mano sudėliotos dėlionės didybė. Oho. Puikus skaitinys! Nekasdienis.

Šis romanas – tai lobių žemėlapis, suplėšytas į skutelius. Tikras malonumas tuos žmogiškosios kartografijos ryšius ir susikirtimus bandyti sudėti draugėn. (Guardian).

Beje baigėsi taip pat įspūdingai, kaip ir prasidėjo. Oi, norėčiau dar daugiau šios autorės knygų.

Emily St. John Mandel. Vienuolikta stotis.

MANDEL, Emily St. John. Vienuolikta stotis [romanas]. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 420 p.

— Buvau viešbutyje, – pasakė jis. – Atsekiau jūsų pėdomis sniege. – Jo veidu sruvo ašaros.
— Gerai, – pasakė kažkas. – Bet ko tu verki?
— Maniau, kad esu likęs vienas, – atsakė jis.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Gripo virusas. Taip, šie du sakiniai reiškia, kad mano rankose naujas, ir tikrai kokybiškas postapokalipsinės tematikos romanas. Puikumėlis.

Leidykla tokių knygų skaitytojų simpatijas užsitarnavo dar 2008 m., kuomet pasirodė garsusis „Kelias“. Bandau surasti, ar per tą ilgoką laikotarpį nepraleidau dar kokio panašaus šioje leidykloje išleisto romano? Nerandu. Gaila, bet gal ir gerai. Įspūdžių, bent kol kas, tikrai užtenka.

Nežinau, kodėl visokių tipų pasaulio pabaigos taip kaitina vaizduotę? Kas, jeigu? Kaip, jeigu? Ką, jeigu? Gal todėl, kad variantų – daugybė, o tikrojo atsakymo nežino niekas. Šį kartą visiems gerai pažįstamą pasaulį neatpažįstamai pakeičia gripo virusas. Miestai sugriauti. Pasaulis pasikeitęs. Žmonės – irgi.

Patiko, kad išlikusieji išvengė susidūrimų ir kovų su visokiais zombiais ir kitokiomis viruso sukurtomis būtybėmis. Tokių knygoje nėra. Patiko, kad pagrindiniai veikėjai yra nuolatiniame kelyje. Simfonija – keliaujančių artistų ir muzikantų būrelis, dovanojantis aplinkiniams valandelę džiaugsmo.  Patiko, kad romanas – ne tik apie postapokalipsę. Gal daugiau apie žmones ir jų santykius. Tokius, kokie buvo prieš Tai, ir tokius, kokie yra po To.

Jokių zombių. Jokios mistikos. Tik jokių postapokalipsių neįveikiamas žmogiškumas.