Jaume Cabré. Prisipažįstu.
Tikrovė, niekada negalinti prilygti grynam idealui, tokia, kad I ir II krematoriumai neišgali sudeginti daugiau kaip du tūkstančius vienetų per parą, ir nevalia didinti to kiekio, nerizikuojant sukelti avarijos.
– O kiti du? – lenkdamas ketvirtą taurę, paklausė daktaras Foigtas.
– Trečias ir ketvirtas – tai mano kryžius: sudoroja ne daugiau kaip pusantro tūkstančio vienetų per parą. Labai nuvylė naujieji modeliai. Jeigu vyresnybė klausytų išmanančių žmonių… Tik prašom negalvoti, daktare, kad aš kritikuoju viršininkus, – pasakė jis per vakarienę, maukdamas, ko gero, penktą taurę. – Turint prieš akis tokį svarbų uždavinį, SS vyrams iš sąmonės būtina ne tik šalinti jausmus, panašius į užuojautą, bet ir griežtai bausti ištižėlius, idant dirbtų tėvynės labui.
– O kur dedate… atliekas?
– Pelenus krauname į sunkvežimius ir verčiame į Vyslą. Kiekvieną dieną upė plukdo tonas pelenų į jūrą, lotynų klasikų vadinama mirtimi, kaip Cheronoje mus, naujokus, per savo nepamirštamas paskaita mokė brolis Anzelmas Koponsa.
– Ką?
– Aš esu tik notaro pavaduotojas, jūsų ekselencija. Aš…
– Ką čia skaitei, nelaimingasis?
– Na… kad Žuzepas Šaromas prakeikė jus ant laužo…
– Jam nebuvo nupjautas liežuvis?
– Brolis Mykolas neleido. jam suteiktais įgaliojimais…
– Brolis Mykolas? Brolis Mykolas Suskedietis? – Tragiška pusės sveikamarijos pauzė. – Atveskite čionai tą maitą. (psl. 309).
Klausyk, mielas bičiuli: esu taip tvirtai įsitikinęs savo sprendimu, kad nuėjau dar toliau ta kryptimi: įstojau į liaudies armiją. Žodžiu, vietoj sutanos paėmiau šautuvą. Esu naudingesnis stengdamasis savo artimus apsaugoti nuo Blogio. Nebeliko jokių abejonių, bičiuli Ardevoli. Ankščiau kalbėjau apie Blogį, Nelabąjį, Šetoną… ir negebėjau suprasti Blogio prigimties, samprotavau apie nuodėmės blogį, kančios blogį, metafizinį blogį, absoliutų blogį ir santykinį blogį, o svarbiausia – apie tikrąją blogio priežastį. Ir tiek metų studijavęs, tiek kartų svarstęs tuos klausimus, pasirodo, turiu klausytis savo parapijos davatkų, išpažįstančių didžiausią savo nuodėmę po vidurnakčio nesilaikius griežto pasninko prieš rytinę Komuniją. Dieve mano, širdis man sakė: negali būti, negali būti, Dragai, argi tik tokią prasmę turi gyvenimas, jei trokšti būti naudingas žmonijai. Galutinai tuo įsitikinau, kai viena motina man pasakė: dvasiškasis tėve, kaip dievas leidžia, kad mirtų mano duktė, kęsdama tokias kančias; kodėl Dievas jų nenutraukia, o aš nežinojau, ką atsakyti, ir nutilau susigėdęs, kai susigriebiau sakąs jai pamokslą apie tikrąją Blogio priežastį, atsiprašiau ir prisipažinau, kad nežinau. Pasakiau jai: nežinau, Andrėja, atleisk, bet aš nežinau. (psl. 434).
O paskui pusbalsiu pridūrė: mirties aš nebijau; ji mane siutina, ir tiek. Mirtis man atgrasi, bet nebaisi. Kai esi kur nors, ten nėra mirties, o ten, kur yra mirtis, tavęs nebėra. Žodžiu, bijoti mirties – tai tuščiai gaišinti laiką. Iš jo kalbų apie mirtį padariau išvadą, kad jos bijo. Ko gero, ne mažiau nei aš. O paskui pridūrė: pasak Vitgenšteino, mirtis nepriskirtina prie gyvenimo faktų. Ir Adrianui dingtelėjo mintis paklausti, kuo labiausiai jį yra nustebinęs gyvenimas.
– Nustebinęs? – Jis susimąstė. Laikrodžio tiksėjimas, lyg atsėlinęs iš tolių toliausių, įsismelkė į kambarį ir į mūsų mintis. – Nustebinęs… – pakartojo ir pagaliau ryžosi: – Štai kuo: paprasčiausiai tuo, kad taip ramiai ir patogiai išgyvenau siaubo metus viename iš baisiausių žmonijai žinomų šimtmečių. Todėl, kad jis buvo nepalyginamai baisesnis už visus kitus. ir ne tik žydams. (psl. 572).
Todėl stabdau laiką, kurdamas De consolatione philosophiae, ir laukiu pabaigos rašydamas tau šiuos prisiminimus, kurių kitaip ir neįmanoma pavadinti. Merdėsiu ilgai, visiškai ne taip, kaip mirė Boetijus. Mano imperatoriaus žudikas – ne Teodorikas, o Alzheimeris Didysis. (psl. 770).
Nepakartojamų įspūdžių….
kaskaityti.lt 