Herve Guibert. Draugui, kuris negelbėjo man gyvybės.

Guibert, H., (2005). Draugui, kuris negelbėjo man gyvybės. Iš prancūzų k. vertė Vita Malinauskienė. Vilnius: Žara, 240 p.

[…] Bilas – marionetė, jis niekuomet nieko nedarė iš kilnumo ar žmogiškumo, jis ne iš mūsų pasaulio, jis ne iš mūsų aplinkos, jis niekuomet nebus herojus; herojus – tai tas, kuris nemeta mirštančiojo, herojus – jūs, galbūt ir aš, mirštantysis; Bilas niekuomet nepadės mirštančiajam; jis – paprasčiausias bailys; […] (psl. 235).

Šiurpoka knyga, ir ne tik dėl temos, ne tik dėl atviro erotiškumo, bet ir dėl niekšiškai sutryptos draugystės…

AIDS, sergančiojo išgyvenimai, atvira ir kankinant kasdienybė. Viskas šimte trumpų reportažų iki paskutinės gyvenimo dienos. Istorija tikra, nutikusi beveik prieš 30 metų prancūzų rašytojui ir žurnalistui. Tekstas tiesus ir atviras, be pagražinimų, išgyventas, išjaustas, iškentėtas.

Kadangi tuo metu apie ligą buvo tikrai labai mažai žinoma, ŽIV nešiotojai dažnai nesuko sau dėl jos galvos, toliau gyveno savo gyvenimą. Pateikiami šokiruojantys faktai, nemažai duomenų apie ligą, gydymą; autoriui teko viską pačiam sužinoti, iškęsti, patirti. Šokiruoja ne tik sergančiųjų kančios, bet ir jų abejingumas, aplinkinių nesaugojimas. Kitą vertus,  bandai juos suprasti, juk nesisaugojo net medicinos personalas.

Tobuliausia knygoje – viltis. Dar tada, kada liga dar netikima. Tada, kada bandoma su ja susitaikyti. Tada, kada liga ignoruojama. Tada, kada ieškoma bet kokio būdo pasveikti. Iki pat paskutinio puslapio.

„Žinai, aš patariau tavo bičiuliui pastatyti sanatoriją ne mirštantiesiems, o tiems, kurie norėtų apgauti savo mirtį. Visur puikūs paveikslai, nuostabi muzika, viskas padaryta taip, kad būtų galima kaip įmanoma geriau nuslėpti paslaptį – mažytes dureles tolimame klinikos kabinete, galbūt esančias už kurio nors iš paveikslų, švarutėles, ant kurių nėra nė dulkelės, arba saldžiai nirvana viliojantį švirkštą. Ramiai užlendi už paveikslo, ir -op! – visiems pasaulyje tu jau miręs, bet tą akimirką pasirodai kitoje sienos pusėje, užpakaliniame kieme, be bagažo, tuščiomis, be vardo ir pavardės, ir iš naujo sugalvoji savo likimą“. (psl. 18).

Nesigailiu, kad perskaičiau.

Reklama

Įrašo “Herve Guibert. Draugui, kuris negelbėjo man gyvybės.” komentarų: 1

Komentavimo galimybė išjungta.