LINDGREN, Astrida. Ronja plėšiko duktė: [apysaka]. Iš švedų k. vertė Eugenija Stravinskienė. Iliustravo Iluna Vikland. Vilnius: Vaga, 1985. 167 p.
– Mes niekada negalėsim susitikinėti kitaip, tik slapčiomis, – liūdnai pasakė ji, ir Birkas pritarė (psl. 67).
Ronja, plėšiko Matiso duktė leidžia nerūpestingas dienas tėvo pilyje ir šalia esančioje girioje. Pikti nykštukai gauruočiai, pavojingos skraidūnės ir mažiukai striukumbukai – jos kasdienybė. Tačiau vieną dieną sutiktas berniukas viską pakeis. Jis – Matiso pikčiausio priešo sūnus.
Ko ne Romeo ir Džiuljetos versija vaikams? Graži ir šviesi. Tokia, kad perskaityti vieną kartą neužteko. Reikėjo keturių. Įvairiausius sunkumus įveikusių narsių vaikų istorija buvo to verta. Nesvarbu, kad dabar daug kas atrodo kitaip. Vis tiek kiekvienas skyrius, o ypač iliustracijos, primena vaikišką įsitikinimą, kad draugystės būna tik ištikimos, o visi žmonės – tik nuoširdūs ir geri. Net ir plėšikai.
– Kaip tu manai, kas jam yra?
– Senatvė, – atsakė Luvisa.
Matisas persigandęs pasižiūrėjo į ją.
– Bet nuo jos galgi nemirs? (psl. 163).
Niekas nesikeičia. Vaikystėje skaitytų knygų įspūdžiai lieka visam gyvenimui.
kaskaityti.lt 