Citatos [23]

Ray Bradbury. Pienių vynas.

– Tomai! – Paskui tyliau: – Tomai… ar visi pasaulyje žino… kad jie gyvi?
– Aišku, žino. O ką tu manei? […]
– Tikriausiai žino, – sušnibždėjo Daglas. – O, kad taip visi žinotų. (psl. 17).

Pienių vynas.
Tie žodžiai turi vasaros skonį. Tas vynas – sugauta ir užkimšta buteliuose vasara. Ir dabar, kai Daglas žinojo, iš tikrųjų žinojo, jog jis gyvas, jog tam ir vaikšto po žemę, kad jaustų ir matytų visą pasaulį, jis suprato dar vieną dalyką: reikia dalelę viso to, ką patyrė, dalelę šios ypatingos dienos – pienių sunkimo dienos – taip pat užkimšti ir išsaugoti iki šaltos sausio dienos, kai tumulais drėbs sniegas, kai saulės bus nebuvę ištisas savaites ar net mėnesius ir tas stebuklas, ko gero, bus užsimiršęs, – va tada bus nebloga jį vėl prisiminti. Juk ši vasara bus kupina visokiausių paslaptingų kerų, ir jam rūpėjo visus juos išsaugoti, kur nors padėjus, kad paskui, kada tik panorėjęs, galėtų nusileisti žemyn ant pirštų galų į tą drėgną prieblandą ir ištiesti ranką… (psl. 20).

– O aš jau dabar tau kai ką pasakysiu. Čiupk pieštuką, Dagai. Pasaulyje yra penki milijardai medžių. Skaičiau knygoje. Ir po kiekvienu medžiu yra šešėlis, tiesa? Tai iš kur atsiranda naktis? O štai iš kur: penki milijardai šešėlių – išropoja iš po kiekvieno medžio! Įsivaizduoji? Šešėliai visur išlaksto, na, ir viską aptemdo. Jeigu tik išgalvotum kokį nors būdą, kaip sulaikyti tuos penkis milijardus šešėlių po medžiais ir neišleisti – tada ir gulti nereikėtų, Dagai, nes juk nebūtų nakties! (psl. 36).

Jis suprato: tai visų žmonių dalia, kiekvienas žmogus sau – vienas vienintelis pasaulyje. Vienas vienintelis, vienišas tarp daugybės kitų žmonių, ir visada bijo. Kad ir dabar. Pradėsi rėkti, šauktis pagalbos – kas kam darbo? (psl. 51).

Kai tau devyneri metai, atrodo, kad visada buvo devyneri ir visada taip ir bus devyneri. Kai ateina trisdešimt, tai šventai tiki, kad taip visą gyvenimą ir balansuosi ant šios puikios brandaus amžiaus ribos. O kai sukaks septyniasdešimt, tau visada ir amžinai bus septyniasdešimt. Žmogus gyvena dabartyje, vis tiek ar ji jauna, ar sena, o kitokios dabarties nėra. (psl. 89).

– Kad tu prasmegtum! – sušuko Daglas. – Aš niekada apie tai nepagalvojau. Čia tai bent. Tikra tiesa: seniai niekada nėra buvę vaikai!
– Truputį liūdna, ar ne? – susimąstęs pasakė Tomas. – Ir mes jiems niekuo negalime padėti. (psl. 93).

Tik tas, kuris pasiekia devyniasdešimt, devyniasdešimt penkerius ar šimtą, tik tas yra tikras keliautojas. (psl. 105).

– Viskas eina savo keliu, – šnibžda prosenelė sapno nešama. – Kaip ir turi būti gyvenime (psl. 209).

Ir staiga, visai netikėtai, vasara pasibaigė. (psl. 266).

Reklama

Įrašo “Citatos [23]” komentarų: 1

  1. Atgalinė nuoroda: Ray Bradbury. Pienių vynas. « Ką skaityti?

Komentavimo galimybė išjungta.