Jonas Strielkūnas. Pabūk dar.

Pabūk dar, pabūk dar, pabūk tu,
Kaip vasara kaupki dar medų.
Pasauly mažėja stebuklų,
Artėjant prie trisdešimt metų.

Pasauly, aukštyn pakylėtam,
Nenoriu likt vienas, mažytis.
Pabūk kaip kvėpavimas lėtas,
Kaip širdys nustoja daužytis.

Pabūki kaip nuovargis rankų,
Kai jos po darbymečio ilsis.
Žiūrėkim į vasaros dangų
Laimingais atradusių žvilgsniais.

Pabūk, paalsuoki, stebukle,
Po galva rankas pasidėjus.
Pabūkim, kol galim pabūti,
Ir skirkimės, laikui atėjus.

1966.II.25