Ona Baliukienė. Rašau lietuviškai.

Ona Baliukienė. Rašau lietuviškai.

Rašau lietuviškai,
Nes kito rašto
Iki galo neišmokau,
Graži lenkų kalba,
Kai A. Mickevičius
Net A. Baranauską
Kalbino ir mokė…
Tas pats kraštas – Lietuva
Ir tas pats grožis –
Nemuno vingiai
Ir gimtoji upė,
Mylima Šventoji, rudenėjant švyti…
Plati upės vaga
Kasmet pakeičia kryptį,
Vis graužiasi, pasiima smiltelę
Iš seklumos, kur nendrės žydi…
Kokia gili versmė
Mūsų kalbos,
Šneku ir negaliu
Dar visko apsakyti…
Oi, tik iš meilės sakome,
Kad Lietuva mažytė.

 

Daugiau gražių eilių čia

Vladas Šimkus. Angelas naminis.

Vladas Šimkus. Angelas naminis.

Nuo amžių vakare prie stalo dviese
Kaip angelas naminis lempa tvieskia
Apgaubki, angele, šviesa švaria
Ir saugoki du žmones vakare.

Diena primargino, nesužiūrėsi
Pavargom mes nuo visokiausių „pa“
Mes nieko nekalbam, mes sėdim dviese
Pačia sunkiausia šnekamės kalba.

Kažkas pakito, būtinai pakito
Žvaigždynų sandaroj, o gal veiduos.
Gal mudviejų nebėr, bet visados
Du žmonės sėdi vienas priešais kitą.

Visur – Sacharoj, tundroj, tarp griuvėsių –
Juk rasis lentgalys, vinis, kuria
Gali sukalti stalą, sėdint dviese
Kaip šventame paveiksle vakare…..

„Ponai ir ponios“, 2003 m.

Paklausyti galima čia

Vincas Mykolaitis Putinas. Liepa.

Vincas Mykolaitis Putinas.

Liepa

Man liepos mėnesis – ramybė.
Visi jausmai atostogauja.
Jau praeity gegužio aistros,
O dar toli rudens klampynė,
Ir, rodos, žemėj nieko naujo.

Oi, netikėk!
Kai saulė triūsia visą dieną,
Net niūrūs pašaliai nušvitę.
Giliausiam patvorio brūzgyne
Išgirsi dūzgiant darbščią bitę.

Nuo dulkių vyšnią ir avietę
Nuplaus griaustinis su lietum.
O jei dienovidį išalksi,
Tu sausą, kietą duonos plutą
Patepki kvepiančiu medum.

Štai vakarai ugnim žioruoja,
Ir saulė glosto pilką kalvą.
Pasilypėk į tą kalnelį
Ir vasaros nakties ramybei
Nulenki galvą.

Danutė Batisienė. Moteris.

MOTERIS

Kokią jėgą savyje turi?
Tu pradžia, versmė, ir baltas kelias.

Visad laukianti, silpna, stipri.
Visada tu ir jauki namų kertelė.

Pirmas žvilgsnis, žodis. Tu – viena.
Aš tik rūpestis ir naktys nemiegotos.

Tas gyvenimas tarsi ilga diena…
Tik raukšlelėm veidas išvagotas…

(Iš Kaimo laikraščio, Nr. 17 (640))

500

Štai ir penki šimtai. Tiksliau penkiašimtasis įrašas. Tik apie ką jis galėtų būti? Apie knygą, eilėraštį, spektaklį? Prieš kažkiek laiko gavau keletą vieno, man dar negirdėto, autoriaus eilėraščių (ačiū jam). Tebus šis įrašas vienam iš man labiausiai patikusių.

…netikrume,-
tikrumo
ieškau…
randu,-
vienatvę ,
tikrą ,
bet nuolat
trypiamą…
randu ,-
pavydą,
tikrą ,
bet vis
liguistą…
randu,-
skausmą,
tikrą ,
tik menkai
atjaučiamą…
randu,-
blogį,
tikrą
ir juodą,
mus visus
tepantį…
randu,-
ir gėrį,
tikrą…
graibstomą…
bandau
užgriebt…
*****
Algirdas Markevičius, 2011-07-14

Tai ką gi, judame link tūkstančio?

Algimantas Baltakis. Mes taip lengvai sužeidžiami….

Mes taip lengvai sužeidžiami:
Tereikia neatsargų žodį
Ištart, ir, virtęs rakštimi
Jis ima sieloje pūliuoti.

Netenkam ūpo dėl niekų,
Dėl to, kad sninga ar kad lyja,
Ir krinta viskas iš nagų,
Ir nieko dirbt nebegali jau.

Paralyžiuoja mus lengvai
Prakeiktas smulkmenų mikrobas.
Rūdija uostuose laivai,
Į žemę smenga senos trobos.

Ir meilė dingsta nejučia,
Ką besemi – vis kiauras rėtis.
Ir džiaugsmas mažas, ir kančia
Nedidelė. Ir nėr ko griebtis.

Mes taip lengvai sužeidžiami…
O juk kadais – argi nekeista? –
Net ir aštria geležimi
Mus būdavo sunku sužeisti….