TOP: 5 „privalomos literatūros“ knygos.

Štai ir vėl tas metas, kai tuoj tuoj prasidės dejonės, kaip sunku skaityti „privalomą literatūrą“ ir kaip ji atgraso nuo bet kokio tolimesnio noro skaityti knygas. Nežinau, kaip jums, bet būtent tuose privalomuose mokyklos/studijų laikų sąrašuose atradau daug puikių knygų, o kelias tokias, kurias skaičiau, skaitau ir skaitysiu dar tikrai ne vieną kartą. Kaip tik penketukas:

  1. Ieva Simonaitytė „Aukštujų Šimonių likimas“. Laikas bėga, metai banguoja lyg jūrės tolyn ir tolyn: ar į krantą – užuomaršą, kur sudūžta ir išnyksta lyg putojančios bangos ir niekas jų daugiau nebemini; ar daužosi į uolas – grūmojantį likimą…. Atsimenat? Ne? Kaip buvo neįdomu mokytis mintinai kažkokį neeiliuotą tekstą ir kaip vėliau jis suspindo visu gražumu. Gerai, ne iškart, gerokai vėliau. Taip, kad skaityčiau ir skaityčiau. Kaip kokią pasaką (tiesa, lietuviškos pasakos labai linksmos nebūna…).

  2. Valentinas Rasputinas „Paskutinė valanda“. Kaip ir aštuntoje klasėje, taip ir dabar ta apysaka yra geriausia, kas parašyta apie senatvę, mirtį ir pačius artimiausius žmones pasaulyje. Paprastai iki banalumo ir nuostabiai iki begalybės. Skaityčiau ir skaityčiau.

  3. Michailas Bulgakovas „Meistras ir Margarita“. Dar vienas rusų literatūros perliukas (gal ir gerai, kad rusų literatūra buvo visiškai atskira pamoka, skaityti ten tikrai buvo ką). Tiesiog sukrėtė, ir tiek. Ir kiekvieną kartą skaitydama šią knygą suprantu ją vis kitaip, jaučiu vis kitaip. Na, tarsi skaityčiau dar neskaitytą knygą.

  4. Alberas Kamiu „Maras“.  Be galo nuobodžios filosofijos paskaitos (dėstytoja – taip pat). Visa grupė snūduriuoja. Ir staiga – privaloma ne tik perskaityti, bet ir pristatyti, aptarti, dar ten kažką… Perskaičiau, pristačiau, bet kad patirsiu tokį fantastišką įspūdį, tikrai nesitikėjau. Vėliau skaičiau dar kelis kartus. Ir dar skaitysiu, nes, ups, tinklaraštyje jos tai nėra!

  5. Thomas Mann „Buddenbrooks“ – tas Tomas – tikras riešutėlis. Lengvai neįkąsi. Daktarą Faustą skaitėt? Man jis nepasidavė. Juozapą ir jo brolius skaitėt? Džiaugiuosi, kad su vienos įdomios dėstytojos pagalba man pavyko ne tik perskaityti, bet ir suprasti, ką skaitau. O Budenbrokai… tai lengvas Manas. Bet tobulas. Berods, ta knyga 1929 m. ir pelnė rašytojui literatūrinę Nobelio premiją. Tikrai buvo už ką.

Įdomių „privalomų skaitinių“! Įdomių atradimų!

Reklama

Pakomentuok

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s