Valentinas Rasputinas. Gyvenk ir neužmiršk. Paskutinė valanda.

Rasputinas_PaskutineRASPUTINAS, Valentinas. Gyvenk ir neužmiršk. Paskutinė valanda [apysakos]. Iš rusų k. vertė Danutė Krištopaitė. Vilnius: Vaga, 1979. 359 p.

Senikė gulėjo lovoj ir laukė, kada nutils pirkia, nes žinojo: jos mirtis bugšti ir į triukšmą neis. (psl. 329).

10-oji iš knygų iššūkio.

„Paskutinę valandą“ žinojau nuo mokyklos laikų. Tąsyk netikėjau, kad privaloma gali būti ir įdomu, ir įspūdinga. Bet buvo. O tą įspūdį saugojau iki šiol, kol perskaičiau knygą dar kartą.

Apysaka „Gyvenk ir neužmiršk“ parašyta 1974 m., „Paskutinė valanda“ – 1970 m. Abiejų centre – moterys. Nastiona nusižengia visos kaimo bendruomenės įsitikinimams padėdama savo dezertyravusiam ir nuo karo baisumų besislapstančiam vyrui. Senikė Ana miršta, tačiau mirtis neskuba, lūkuriuoja, o suvažiavusiems, laukti priverstiems vaikams ima darytis nuobodu.

Labai sunku papasakoti apie tą įspūdį, kurį palieka patikusi knyga. Lengviau, jei nepatinka. Tada tikrai aišku, kas ir kodėl. O dabar… Moterys, gyvenimai, mirtys – tikrai ne nauja tema. Tarsi nieko ypatingo ir nevyksta, bet vis tiek įdomu. Tiesiog kažkada, Atamovkoje prie Angaros, buvo kiti laikai ir kiti žmonės. Kitas pasaulis. Gyveno tada ir kūrė tie, kuriems savo tauta buvo svarbiau už viską, savo žemė – brangiau už viską, o moterys…, moterys tiesiog aukščiau už viską.

Keičiasi laikai, santvarkos ir žmonės, o geros knygos tokioms išlieka visada.

Advertisements