Viljamas Somersetas Moemas. Aistrų našta.
Filipas beviltiškai klausė save, kam mes aplamai gyvename. […]. Rezultatas taip neatitiko įdėtų pastangų. Už šviesias jaunystės viltis reikėjo sumokėti tokią karčią nusivylimo kainą. Skausmas, ligos ir nelaimės sunkiai svėrė svarstykles žemyn. Ką visa tai reiškė? Jis pagalvojo apie savo paties gyvenimą, šviesias viltis, su kuriomis į jį įžengė, apie luošumą, ribojantį jo veiksmus, apie savo vienišumą ir kad jaunystėje taip mažai tepatyrė šilumos. Rodos, visada stengėsi elgtis kuo geriau – ir kaip nevykusiai susiklostė jo gyvenimas! Kitiems, niekuo už jį nepranašesniems, pasisekė, o kitiems, kur kas už jį pranašesniems, nepavyko. Matyt, viskas tėra grynas atsitiktinumas. Lietus permerkia vienodai teisųjį ir neteisųjį, o kiekvienas turi savo priežastį.
[…] Gyvenimas neturi prasmės. Žemėje – visatoje skriejančios saulės palydove – gyvybė atsirado, veikiama tam tikrų sąlygų, kuriomis vystėsi ši planeta; kaip joje prasidėjo gyvybė, taip, kitomis sąlygos veikiant, ji ir pasibaigs; žmogus nėra reikšmingesnis už kitas gyvybės formas, jis neatsirado kaip visatos viršūnė, o kaip aplinkos produktas.
[…] Gyvenimas neturįs jokios prasmės ir žmogus gyvenąs be tikslo. Bet tada nesvarbu, ar jis gimė, ar ne, ar jis gyveno, ar ne. Gyvenimas ir mirtis neturi jokios prasmės. Filipas […] staiga pasijuto galįs pasigalynėti su jį persekiojančiu žiauriu likimu; juk jeigu gyvenimas beprasmis, tada pasaulis neatrodo toks žiaurus. Nesvarbu, ar žmogus ką nors nuveikė, ar nieko nesugebėjo nuveikti. Nesėkmė nereikšminga, ir pasisekimas taip pat nieko nereiškia. Žmogus – tik menkutė dalelytė tame didžiuliame žmonių verpete, trumpam akimirksniui užliejusiame žemės paviršių; tačiau kartu jis ir visagalis, nes atskleidė paslaptį, kad ir chaosas – niekas.
[…] Kaip audėjas audžia savo raštą, ne ko nors siekdamas, o tiesiog norėdamas patenkinti savo estetinį jausmą, lygiai taip ir žmogus gali nugyventi savo gyvenimą; jeigu jis yra įsitikinę, kad nėra savo poelgių valdovas, tegu žmogus žiūri į savo gyvenimą, kaip į gatavą raštą. Žmogaus niekas neverčia austi savo gyvenimo rašto, nėra nė būtino reikalo tai daryti – jis tai daro tik savo malonumui. Iš visokiausių margų savo gyvenimo įvykių, veiksmų, jausmų ir minčių jis gali nuausti raštą – griežtą, įmantrų, sudėtingą ar gražų; ir nors tai tik iliuzija, kad jis gali pats pasirinkti raštą, nors tai tik fantazijos žaismas, vaiduoklių vaikymasis apgaulingoje mėnulio šviesoje – nesvarbu, jam taip atrodo, vadinasi, taip ir yra. Žinodamas, kad niekas neturi prasmės ir niekas nėra svarbu, žmogus vis dėlto gali patirti pasitenkinimą, pasirinktas įvairias ataudų gijas, kurias jis įaudžia į begalinius gyvenimo apmatus; juk tai upė, neturinti jokios pradžios, amžinai plaukianti ir neįtekanti į jokią jūrą. Yra vienas raštas, paprasčiausias, tobulas ir gražus: žmogus gimsta, subręsta, veda, susilaukia vaikų, triūsia dėl duonos kąsnio ir miršta; bet ir kitokių, sudėtingesnių ir įstabesnių raštų, į kuriuos neįausta sėkmė ir pasisekimas; juose, gal būt, slypi dar labiau jaudinantis grožis. Kai kuriuos gyvenimus, jų tarpe ir Heivordo, nutraukė aklas atsitiktinumas, kai raštas dar nebuvo užbaigtas; tada tegalima pasiguosti vien tuo, kad gyvenimas neturįs reikšmės; kitų gyvenimai, pavyzdžiui, Kronšo, sudaro tokį sudėtingą raštą, kad sunku jame net susigaudyti: reikia į jį kitaip pažvelgti, atsisakyti įprastinių pažiūrų, norint suprasti, kiek toks gyvenimas pateisinamas. Filipas galvojo, kad paneigdamas laimės siekimą, atsikrato paskutinės iliuzijos. Jo gyvenimas atrodė siaubingas, matuojant jį laimės mastu, bet, supratęs, kad jį galima matuoti ir kitokiu mastu, Filipas pajuto savy daugiau jėgų. Laimė taip pat mažai tereiškė, kaip ir nelaimė. Ir viena, ir antra kartu su kitomis jo gyvenimo detalėmis įsipynė į vingrų raštą. Vieną akimirką jis tartum pakilo virš savo būties atsitiktinumų ir pajuto, kad nei laimė, nei nelaimė nebegalės jo taip paveikti, kaip anksčiau. Kas su juo atsitiktų ateityje, tebus naujas motyvas, įaustas į sudėtingą jo gyvenimo raštą, o kai ateis galas, jis džiaugsis, kad tas raštas užbaigtas. Tai bus meno kūrinys, kuris nebus negražesnis dėl to, kad jis vienas težino apie jo egzistavimą, o kartu su jo mirtimi išnyks ir tas kūrinys.
Filipas buvo laimingas.
(psl. 616-619).
kaskaityti.lt 