Kawaguchi, Toshikazu. Kol dar neatšalo kava [romanas]. Iš japonų kalbos vertė Gabija Enciūtė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2023. 252 p.
Nors buvo sunku patikėti tuo, ką patyrė, Fumiko mintyse vaiduoklio prakeiksmas susisiejo su grįžimu į praeitį: jei galėjo įvykti viena, turbūt įmanoma ir kita.
Pirmas sakinys: – Klausyk, nebeturiu laiko, privalau bėgti… – nerišliai sumurmėjo jis ir atsistojęs persimetė per petį krepšį ilga rankena.
O va šitą mažą gražią knygutę išsirinkau be jokių išankstinių rekomendacijų, tik iš aprašymo. Tokios istorijos man – gyvenimiškos, šiek tiek mistiškos, ir labai, labai gražios. Ši juk bus tokia pat, ar ne?
Viena maža skersgatvyje pasislėpusi kavinukė apipinta legendų: esą čia užėjus galima nukeliauti į praeitį. Buvo metas, kai čia plūsdavo minios norinčiųjų pakeliauti, bet dabar ji vėl tuščia. Nes yra taisykles. Ir ne viena. Ir visos keistos. O be to, svarbiausia ir esminė taisyklė, kas benutiktų praeityje, tai jau niekaip nebepakeis dabarties. Tai kam gi keliauti, pasakytų daugelis.
O vis dėto keliaujančių atsiranda. Knygoje keletas istorijų, gražiai susipinančių tarpusavyje. Du jaunuoliai, kuriuos tuoj tuoj išskirs karjerą ir vandenynas.. Seserys. Vyras ir labai jį mylinti žmona. Mama ir duktė.
Labai gražu, gera skaityti. Kažkas kirba, kad ai, jau labai labai viskas elementaru ir paprasta. Per daug paprasta. Bet istorija taip ramiai ir gražiai vingiuoja, vis labiau įtraukia ir tikrai ramina. Koks tas gyvenimas bebūtų, jis toks… nenusakomas!
O kelionės laiku? Kam jos reikalingos, jei pakeisti nieko nebegalima? Ir tada… na taip, žinoma. Tai tokia sena kaip pasaulis tiesa, kad apie tai net nebegalvojam. O viskas taip paprasta! Kas? Paskaitykite ir sužinosite….
Tiesa, laimingiausias momentas buvo, kai atsitiktinai pamačiau, kad tai – pirmoji serijos apie kavinę, kurioje galima keliauti laiku, knyga! Pirmoji! Tikrai norisi perskaityti ir antrą!
kaskaityti.lt 