Viljamas Somersetas Moemas. Aistrų našta.
Filipas beviltiškai klausė save, kam mes aplamai gyvename. […]. Rezultatas taip neatitiko įdėtų pastangų. Už šviesias jaunystės viltis reikėjo sumokėti tokią karčią nusivylimo kainą. Skausmas, ligos ir nelaimės sunkiai svėrė svarstykles žemyn. Ką visa tai reiškė? Jis pagalvojo apie savo paties gyvenimą, šviesias viltis, su kuriomis į jį įžengė, apie luošumą, ribojantį jo veiksmus, apie savo vienišumą ir kad jaunystėje taip mažai tepatyrė šilumos. Rodos, visada stengėsi elgtis kuo geriau – ir kaip nevykusiai susiklostė jo gyvenimas! Kitiems, niekuo už jį nepranašesniems, pasisekė, o kitiems, kur kas už jį pranašesniems, nepavyko. Matyt, viskas tėra grynas atsitiktinumas. Lietus permerkia vienodai teisųjį ir neteisųjį, o kiekvienas turi savo priežastį.
[…] Gyvenimas neturi prasmės. Žemėje – visatoje skriejančios saulės palydove – gyvybė atsirado, veikiama tam tikrų sąlygų, kuriomis vystėsi ši planeta; kaip joje prasidėjo gyvybė, taip, kitomis sąlygos veikiant, ji ir pasibaigs; žmogus nėra reikšmingesnis už kitas gyvybės formas, jis neatsirado kaip visatos viršūnė, o kaip aplinkos produktas. Skaityti toliau
kaskaityti.lt 